Izidė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės Egipto dievybė:
Izidė (st)
Isis.svg
Užrašymas:
st t
H8
B1
Klasė: vaisingumo deivė
Globoja: magiją, motinystę
Tėvai: Gebas ir Nut
Sutuoktinis: Ozyris / Minas
Palikuonys: Horas
Garbinimo centras: Buto, vėliau visas Egiptas (Abidas)
Dangaus kūnas: Sirijus

Izidė (Isi, Aset, Oset, Iset) (gr. Isis, Isidos, lot. Isis, Isidis) egiptiečių mitologijoje – viena populiariausių dievybių. Derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivė. Ozyrio „sostas“, žinanti slaptąjį Ra vardą. Moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis. Laivininkystės, magijos, civilizacijos globėja, įsteigusi įvairias socialines institucijas, išmokiusi moteris amatų.

Vėlesniais laikotarpiais Izidė suvokiama kaip didžioji deivė Motina, kaip moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas arba visa dieviškoji tikrovė (panteos). Ją simbolizuoja Sirijus (Sopdet žvaigždė), kurios pakilimas žymi Nilo potvynio pradžią.

Ilgainiui įsitvirtino ir visuotinai paplito Heliopolio religinio spekuliatyvinio mokymo teiginys, kad Izidė yra pirmoji žemės dievo Gebo ir dangaus deivės Nut dukra, dievo Ozyrio sesuo ir žmona, dievo Horo motina.

Kultas[taisyti | redaguoti kodą]

Izidė Karnake

Pirmasis Izidės kulto centras buvo Buto miestas (Nilo deltoje), kur Izidė garbinta kaip dangaus deivė ir vaizduota moterimi su karvės galva arba moterimi su karvės ragais.

Apie Izidės ryšį su Delta liudija mitas „Izidė ir Horas Deltos pelkėse“. Vėliau Izidė tapo viso Egipto ir visų egiptiečių deive, nors pagrindinis jos kulto centras buvo Abidas (pietinis Egiptas). Veikiant sinkretizmui, Izidė buvo prilyginta deivėms Hator, Nut ir kt., bet ji visada išlaikė savitumą, atributus bei funkcijas ir nesusiliejo nė su viena iš deivių. Izidė buvo susijusi su keliais dievais – su Minu, Ptachu. Dažniausiai Izidė ikonografijoje vaizduojama dviguba Abiejų Egiptų (Aukštutinio ir Žemutinio) karūna vainikuota moterimi su kūdikiu Horu rankose. Ji – egiptiečių Madona. Izidė abuvo garbinama visame derlingajame pusmėnulyje (nuo Egipto iki Šumero) kaip deivės: Astartė (finikiečiai), Ištar (asirai ir babiloniečiai), Artemidė (graikai), Kibelė (trakai ir frigai).

Ypač populiarus Izidės kultas tapo pirmaisiais mūsų eros amžiais, prasidėjus antikos pasaulio saulėlydžiui, kai sumažėjo saugumas ir stabilumas, ėmė stigti atsidavimo ir pasiaukojimo. Tada Izidės kultas paplito visoje Romos imperijoje. Romėnų rašytojas Apulėjus (apie 125–180 m.) apibūdino Izidę kaip gamtos motiną, visa ko valdovę, kurią „pripažįsta visas pasaulis, garbina įvairiomis apeigomis, vadina įvairiais vardais“, nors iš tikrųjų Izidė yra „una quea est omnia“ (viena, kuri yra viskas).

Mitai[taisyti | redaguoti kodą]

Izidė prižiūri Horą

Izidė atlieka keletą funkcijų. Valdovo mituose Izidė veikia kaip pasiaukojanti Horo motina, Ozyrio mitų cikle ji yra ištikimo Ozyrio sesuo ir žmona. Abiejų šių ciklų genetinis, semantinis, funkcinis ir siužetinis artimumas sąlygoja panašią Izidės veiklą juose ir leidžia pateikti jų apžvalgą.

IV a. pr. m. e. kūrinyje „Izidės ir Neftidės raudų giesmė“ pasakojama, kad Setui nužudžius Ozyrį, Izidė ir jos sesuo Neftidė suranda Ozyrio kūną ir aprauda jį. Izidė rauda: „Aš moteris, miela savo broliui (Ozyriui), tavo žmona ir tavo motinos sesuo. Sugrįžk kuo greičiau pas mane! Trokštu regėti tavo veidą, kai ilgai nematau jo, tamsa užgula mane, nors Ra ir šviečia danguje“. Izidė stebuklingai pastoja ir pagimdo mirusio Ozyrio sūnų Horą. Kad išvengtų Seto persekiojimo, Izidė su mažuoju Horu pasislepia Deltos pelkėse, o ten jam įkanda gyvatė (požeminio pasaulio ir mirties įsikūnijimas) ir Horas miršta. Suglumusi Izidė šaukiasi pagalbos, ateina aplinkiniai žvejai, bet niekas negali atgaivinti Horo. Pagaliau pasirodo išmintinga krašto šeimininkė – deivė Uto, kuri pasako, kad reikia išaiškinti Horo ligos priežastį. Izidė, įkišusi nosį į Horo burną, nustato, kad jam įgėlė gyvatė. Izidė su išminties dievu Totu ir kitais dievais atgaivina Horą.

Kai Horas užauga, pasakojama tekste (XXI a. pr. m. e.), sąlygiškai vadinamame „Horo ginčas su Setu“, Izidė ateina į dievų sueigą ir pareikalauja, kad dievai paskirtų Egipto valdovo sostą teisėtam Ozyrio įpėdiniui Horui. Su Izidės reikalavimu sutinka dievas Šu, bet kiti dievai nepritaria šitokiam sprendimui, nes bijo Seto grasinimų: „Pačiupęs savo lazdą, sveriančią 4500 debenų (1 debenas – 91 g), kasdien nudobsiu vieną iš jūsų“. Tačiau Izidei pavyksta apgauti Setą. Pavirtusi dailia mergina, ji papasakoja Setui išgalvotą istoriją apie svetimšalį, kuris klasta atėmė iš piemens jo gyvulius, o kai Setas pasipiktina šitokia nedorybe, pesliu pavirtusi Izidė taria Setui: „Apraudok save! Nes juk tavo lūpos ištarė šitai (t. y. pasmerkė nedorybę), o tavo protas pasmerkė tave“. Ir tolesniuose įvykiuose, pvz., Horo dvikovoje su Setu bei kt., Izidė aktyviai padeda sūnui.

Plutarcho Chaironiečio pasakojime Izidė, ieškodama Seto nužudyto Ozyrio kūno, nuvyksta į Biblą pas karalienę Astartę, pargabena kūną, bet Setas jį sukapoja į 14 dalių ir išmėto po visą Egiptą. Izidė surenka išbarstytas dalis ir suvienija, tačiau pritrūksta falo, kurį prarijo žuvis. Izidė atlieka pirmąjį balzamavimo ritualą, o jai padeda Anubis, jos sesuo Neftidė ir Totas. Izidė pastoja nuo dausose atgaivinto Ozyrio ir jiems gimsta Horas, kurio pastangomis prisikelia Ozyris.

Izidė yra ir toji, kuri nugalėtąjį Setą surištą nugabena pas Atumą, ir toji, kuri paskelbia Horo pergalę.

Izidė helėnų tapatinamas su Demetrai, Herai, Selenai, vėliau, suliejus ją su Hator, Afroditei. Vikiteka