Egiptiečių mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)
km m t
niwt

All Gizah Pyramids.jpg
Istorija, Valdovai
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Religija
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Egiptiečių mitologija (arba egiptiečių religija) vadinami Egipto gyventojų tikėjimai iki krikščionybės ir islamo pasirodymo. Laikotarpis, kuriame kūrėsi ir vystėsi egiptiečių mitologija apima maždaug 5 tūkstančius metų, todėl pati mitologija per šį laikotarpį gerokai keitėsi.


Po Šiaurės Afrikos dykumų susidarymo, Sacharos dykumoje buvusių ir V tūkstantmetyje pr. m. e. išnykusių oazių gyventojai medžiotojai ir rinkėjai persikėlė į Nilo slėnį ir tapo sėsliais žemdirbiais. Stepių klajoklių totemistinė religija susijungė su vietine žemdirbių religija ir su ja susimaišė. Kaip ir kitose senovės kultūrose ikidinastiniame Egipte beveik kiekviename kaime buvo tikima vienu ar keliais skirtingais dievais. Atsirandant dalinėms karalystėms tikėjimai plito į aplinkines gyvenvietes ir formavosi įvairių religinių tikėjimų konglomeratai. Iš jų laikui bėgant susiformavo dabar žinoma Egipto mitologija su didele dievų įvairove.

Dievai[taisyti | redaguoti kodą]

Egiptiečių religija buvo politeistinė, jie turėjo daugiau nei 2000 dievų (žr. egiptiečių dievai). Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį: saulės dievas Amonas Ra ilgainiui tapo vyriausiuoju Egipto dievu, mirusiuosius globojo dievas Anubis, dangaus dievas buvo Horas, vaisingumo ir anapusinio pasaulio – Ozyris ir t. t. Egiptiečių dievai buvo zoomorfinio pavidalo, t. y. jie vaizduojami žmogaus kūnu ir gyvūno galva (pvz., Anubis buvo vaizduojamas su šakalo galva, dangaus deivė Hator – su karvės galva ir t. t.). Egiptiečiai garbino ir gyvūnus: šventąjį jautį Apį, kates, gyvates, krokodilus, vabalus skarabėjus ir kt. Kadangi egiptiečiai tikėjo, jog siela sugrįžta į kūną žmogui mirus, tai kūnus balzamavo norėdami išsaugoti.

Priklausomai nuo to, iš kurio regiono buvo kilę Aukštutinio ir Žemutinio, o vėliau ir suvienyto Egipto karalių dinastijos, politinės situacijos ir dominuojančios grupės Egipto dievų svarba keisdavosi. Ilgainiui išsikristalizavo penkios pagrindinės regioninės dievų grupės:

Egypt.Osiris.statuette.01.jpg Eneados dievai

Ra

Šu ir Tefnut

Gebas ir Nut

Ozyris ir Izidė

Setas ir Neftidė

Keičiantis valdančioms grupuotėms tikėjimai būdavo apjungiami ir konsoliduojami.

Egiptiečių religijos paradoksas – jos vidinių prieštaravimų natūralus suvokimas. Kiekvienas miestas ar net kiekviena šventykla turėjo savo dievus ir net tiems patiems dievams suteikdavo visiškai skirtingas funkcijas ir kilmę. Bet, kiek galima spręsti pagal išlikusius šaltinius, tokie prieštaravimai nekėlė egiptiečiams jokio diskomforto, netgi priešingai, faraonui Echnatonui (Amenchotepui IV) įvedus vienatinio dievo Atono (Saulės disko) reformą ir panaikinus senuosius dievus, kilo didžiulis pasipriešinimas.

Atono Kultas[taisyti | redaguoti kodą]

Atonas kaip saulės diskas

Atonas kaip vienas iš saulės dievo vardų bei įvaizdžių gyvavo ir senaisiais laikais, dar prieš Echnatono reformą. Tačiau jam tiek dėmesio nebuvo skiriama. XVIII dinastijos pabaigoje Amono žyniai, ypač Karnako Amono žyniai, ėmė savo rankose laikyti labai didelę galią, todėl faraono valdžia palaipsniui ėmė silpti. Faraonoas Amenchotepas III rėmė Amono žynius funduodamas Karnako bei Luksoro šventyklas. Amono žynių galia taip išaugo, kad jie pradėjo konkuruoti su pačiu faraonu. Buvo sakoma, kad Egiptą valdo ne faraonai, o Amono garbintojai.

Tuo tarpu į sostą sėdus Amenchotepo III ir Tijos sūnui Amenchotepui IV Amonas buvo uždraustas, o Atonas imtas garbinti. Reformos metu faraonas su karaliene Nefertite (taip pat gavusia faraonės statusą) patys atnašaudavo aukas dievui Atonui, amžinajam saulės diskui, kuris ikonografijoje vaizduojamas savo spinduliais besibaigiančiais rankomis glostąs karališkąją šeimą, todėl žmonės turėjo garbinti faraoną bei jo žmoną, kaip gyvuosius dievus, kad šie galėtų atnašauti aukas Atonui. Aišku, senasis kultas nebuvo taip stipriai suvaržytas, nes daugelis paprastų žmonių, netgi didikų savo namuose vis tiek laikė slaptus altorėlius dievams Ozyriui, Bastetai, Besui ir pan. Amenchotepas IV pasikeitė vardą į Echnatonas („mylintis Atoną“), todėl visų egiptiečių vardų galūnės besibaigiančios „Amonu“ buvo pervadintos į „Atonas“. Pvz, jei žmogus turėjo vardą Meritamone, tai naujosios religijos eigoje tapo Meritatone. Mirus Echnatonui jo sūnus Tutanchamonas sugražino senąją religiją. Žmonėms vėl leista atstatyti sugriautas senųjų dievų šventyklas ir garbinti Karnako Amoną.