Gegutė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cuculus canorus
Gegutė (Cuculus canorus)
Gegutė (Cuculus canorus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Gegutiniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Cuculiformes)
Šeima: Gegutiniai
(Wikispecies-logo.svg Cuculidae)
Gentis: Tikrosios gegutės
(Wikispecies-logo.svg Cuculus)
Rūšis: Gegutė
(Wikispecies-logo.svg Cuculus canorus)
Mokslinis pavadinimas
Cuculus canorus
Linnaeus, 1758

Gegutė (lot. Cuculus canorus, angl. Common Cuckoo, vok. Kuckuck) – gegutinių paukščių (Cuculiformes) būrio gegutinių (Cuculidae) šeimos rūšis, paplitusi Eurazijoje nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Žiemoja pietinėje Afrikoje ir pietryčių Azijoje.

Lietuvoje gegutė gana dažnas ir įprastas paukštis. Savo išvaizda ir dydžiu panaši į paukštvanagį, tik skiriasi smailiais sparnais ir dėmėta uodega. Mėgsta lapuočių girias, tamsius eglynus, sausus šilus, vandenų pakrantes. Nuolat perskrenda iš vienos vietos į kitą, žeme nevaikšto, skrenda greitai, tankiai modama sparnais, gali atlikti staigius posūkius. Kukuoja vien patinai, kartais jie tyliai sukvaksi, o patelės kvatojančiai kikena. Dažniausiai pradeda kukuoti anksti ryte prieš aušrą ir nenurimsta iki vakaro sutemų. Kukuoja tupėdama medžių viršūnėse.

Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo šeimininko kiaušinius arba jauniklius ir lieka lizde vienas. Gegutė veisimosi periodu sudeda apie 20 kiaušinių. Jie būna panašūs į kiaušinius tų giesmininkų, į kurių lizdus yra dedami.

Gegutė plačiai apdainuojama liaudies dainose, minima pasakose, apie ją yra daug smulkiosios tautosakos (folkloras). Lietuvių mitologijoje gegutė yra siejama su deive Laima.

Lizdo užgrobimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gegutės patelė, užgrobusi svetimą lizdą, praryja vieną jo kiaušinį prieš padėdama savąjį. Taip jai pavyksta apgauti savo aukas, mat dėl jautrios odos plikoje papilvėje jos gerai žino, kiek vadoje narių. Šis greitas užkandis vagilei, be kita ko, suteikia ir papildomų proteinų bei kalcio, kurių ji greitai neteks: pavasarį ji pati vis kitame lizde padės apie 10-20 kiaušinių. Prieš prisiartindama prie lizdo, ji įsitikina, kad šeimininkų greta tikrai nėra, mat jei šie aptiktų ją nusikaltimo vietoje, paliktų savo vadą.

Jauniklis[taisyti | redaguoti kodą]

Gegutės jauniklis krakšlės lizde

Būtina, kad gegužiukas išsiristų po 12 dienų, t. y., apie 24–48 val. anksčiau nei, pvz., nendrinukės. Įsibrovėlis šį laiko tarpą panaudoja savo tikslais išmesdamas kitus lizde esančius kiaušinius pirmosiomis savo gyvenimo valandomis. Pasitaiko, kad šeimininkų jaunikliai išsirita anksčiau nei gegužiukas. Tokiu atveju savo konkurentus šis vis tiek išstums iš lizdo, tačiau tai jam bus gerokai sudėtingiau. Gegužiukas sveria vos 2 gramus ir kartais jam tenka ne ką mažiau nei jis pats sveriančius kiaušinius atremti į šaukšto formos įgaubą savo nugaroje. Tai labai jautri jo kūno vieta, paukštis nepakelia jokio sąlyčio su ja; pastebėta, kad jis, kiek leidžia jo jėgos, išmeta bet kokį į lizdą patekusį daiktą.

Išdygus pirmosioms plunksnoms, gegužiukas visiškai praranda šį instinktą ir tampa labiau linkęs bendrauti. Per mėnesį jis priauga 30 kartų savo pradinio svorio. Pajutęs kad ir nedidelį lizdo smūgį, gegužiukas plačiai pražioja snapą ir laukia lesalo. Raudonai oranžinės ryklės vaizdas nenumaldomai priverčia jo „įtėvius“ išstumti visą snape turimą lesalą. Šis stimulas yra toks stiprus, kad kartais net ir pro šalį skrendantys paukščiai gali pamiršti savo pačių lizdą ir į gegužiuko snapą įmesti vikšrą, vabzdį ar kirmėlę. Toliau gegužiukas ima čirkšti ir blaškytis, taip dar labiau skatindamas netikrus tėvus jį šerti.

Būna, kad gegutė per klaidą padeda kiaušinį į netinkamą lizdą. Tokiu atveju gegužiukas nugaišta iš bado. Jei „įtėviai“ yra sėklas ėdantys paukščiai, jų racionas neapima gegužiukui reikalingų gyvūninės kilmės proteinų.

Jis taip pat nugaišta ir vabzdžiaėdžio čivylio lizde, nes šie paukščiai nereaguoja į jo elgesį. Čivyliams reikia, kad jų atžalos žnybteltų jiems į snapą, taip sužadindami jų šėrimo refleksą, o gegužiukas taip nedaro.

Gegutės kukavimas

3 savaičių amžiaus gegužiukas tampa 2 kartus sunkesnis už jo maitintojus. Tuomet jis dažnai privalo palikti lizdą ir rasti kitą vietą, kurioje galės ir toliau parazituoti prašydamas išmaldos iš paukščių. Jo riksmai masina ir plėšrūnus (lapes, žebenkštis, plėšriuosius paukščius): šitaip žūsta apie 40 % nuo 3 iki 5 savaičių amžiaus gegučių. Paprastai paukštis ima skraidyti nuo 4 savaitės. Liepą žiemoti į Afriką išskrenda suaugusios gegutės, rugpjūtį – jaunikliai. Pavasarį gegutės visada sugrįžta į savo gimtąją vietą ir paprastai parazituoja tą paukščių rūšį, kuri jį užaugino.

Parazituojami paukščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiaušinius deda į daugelio giesmininkų (devynbalsių, raudonuodegių, nendrinukių, kielių ir kt.) lizdus. Karklinė nendrinukė yra tik viena iš 50–60 Europoje gegutės parazituojamų paukščių rūšių. Jauniklis užauga toks stambus, kad jo „įtėviai“ kartais bijo net prisiartinti. Jis dažnai jiems kapteli snapu reikalaudamas pašerti. Silpniausi paukščiai kartais nutūpia jam ant nugaros, kad patogiau pašertų.

Kai kurių ornitologų teigimu, tik viena iš 20 gegučių užauga tokio amžiaus, kad galėtų skristi į Afriką. Kelionės metu jų taip pat žūsta. Šio parazitinio paukščio išlikimas iš dalies remiasi ilgaamžiškumu, siekiančiu apie 10 metų.

Suaugusi gegutė maitinasi pati: dažniausia vikšrais, kartais, jei neranda nieko geriau, – ir sliekais. Gegutė labai akyla, iš tolo pastebi plaukuotus vikšrus, kurių nelesa kiti paukščiai. Todėl ji priskiriama prie naudingų paukščių, nes naikina kenksmingus vabzdžius.

Gegutės apetitas priverčia ją išnaikinti visus savo „įtėvių“ palikuonis, tačiau toks elgesys nepriveda prie visiško kokios nors rūšies išnykimo. Nesant pakankamai gausių lizdų, patelė išskrenda ieškoti naujų vietų ir naujų rūšių, kurias galėtų parazituoti.

Gegutė


Commons-logo.svg Vikiteka: Gegutė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka