Biržų pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Biržų pilis
Lithuania Birże Radziwiłł Castle.jpg
Vieta Biržai
Įkurtas XVI a.
Rūmų stilius Renesansas
Bajorų giminės Radvilos
Tiškevičiai (1811-1939)
Pastatų būklė Rūmai restauruoti, įrengta ekspozicija, atstatomi kiti pastatai
Savininkas Biržų krašto muziejus

Biržų pilis, Biržų tvirtovė – pilis Biržuose, Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Pilyje įrengtas Biržų krašto muziejus „Sėla“ ir biblioteka. Pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje. Renesansinė bastioninė pilis, istorijos ir architektūros paminklas.

Statyba[taisyti | redaguoti kodą]

Pilis pradėta statyti apie 1586 m. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno iniciatyva pagal italų bastioninių pilių planą. Pilis apjuosta gynybiniais grioviais su vandeniu, kuriuo jie užsipildė iš užtvenkus Apaščios ir Agluonos upes suformuoto 400 ha tvenkinio (dab. Širvėnos ežeras). Aukštutinis ir žemutinis pylimai su bastionais kampuose. Bastionų ir kiemo išoriniai šlaitai buvo statūs, sutvirtinti mūro kiautu iš gotiškai rištų plytų ir akmenų.

Į pilies vidų buvo patenkama lenktu tiltu per dviaukštį mūrinį vartų pastatą prie rytinio pylimo. Iki 1589 m. kieme buvo pastatyta mūriniai triaukščiai pilies rūmai, arsenalas, arklidės, maisto sandėliai, kiti pastatai.

Karų metai[taisyti | redaguoti kodą]

1704 m. apšaudoma Biržų pilis.

Per 16001629 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Švedija ir per 16551660 m. Švedų tvaną Biržų pilis buvo svarbi Lietuvos tvirtovė.

Pagrindinis straipsnis – ATR-Švedijos karas (1600–1629).

1625 m. rugpjūčio 7 d. pilis buvo apgulta apie 8000 žmonių Švedijos kariuomenės, kuriai vadovavo pats Švedijos karalius Gustavas II Adolfas. Po antrojo šturmo rugsėjo 7 d. pilies įgula pasidavė, pilis buvo sugriauta. Švedai išsivežė 60 patrankų. Pagal 1627 m. sausio 19 d. sutartį pilis grąžinta Radviloms.

16371682 m. pilis buvo atstatinėta. 16371652 m. pagal nyderlandiškų bastioninių pilių planą architektas G. Pirkas pradėjo perdaryti pylimus. Atsisakyta mūrinio sutvirtinimo. Pagal magistro Jono Ulricho (projektavo ir Radvilų rūmus Vilniuje) projektą pastatyti nauji rūmai, o senieji rūmai buvo nugriauti.

Pagrindinis straipsnis – Švedų tvanas.

Pagal 1655 m. rugpjūčio 10 d. Radvilų ir švedų Rygos sutartį nebaigta rekonstruoti Biržų pilis vėl atiteko švedams.

1657 m. sausio 24 d. 190 žmonių švedų įgula pasidavė LDK lauko etmono Vincento Gosievskio vadovaujamai kariuomenei, kuri apgriovė pilį, sudegino miestą. 1659 m. rugpjūčio 20 d. pilį atsiėmė Boguslavo Radvilos dragūnai. 16591669 m. pagal architektas T. Krel-Spinovskio projektą pataisyti pylimai, užtvanka, pastatyti rūmai, kareivinės, arsenalas, vartų bokštas (inžinierius S. Arciševskis).

Pagrindinis straipsnis – Šiaurės karas.

Per 17001721 m. Šiaurės karą, 1701 m. vasario 26 d. pilyje Abiejų Tautų Respublikos valdovas Saksonijos kurfiurstas Augustas II ir Rusijos caras Petras I pasirašė antišvedišką Biržų sutartį. 1704 m. rugsėjo 14 d. pilį vėl užėmė švedai, susprogdino rūmus ir kitus pastatus.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

2006Birzupilis.jpg

XVIXVII a. Biržų pilis yra reikšmingas Lietuvos ir šiaurės rytų Europos civilinės bei karinės statybos pavyzdys.

Pirmosios pilies fortifikacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Biržų pilis ir miestas XVII a. pradžioje (Tomašas Makovskis)

Biržų pilis buvo statyta ir fortifikuota, atsižvelgiant į naujus kariavimo būdus ir efektyvią gynybą nuo ištobulėjusios artilerijos. Buvo atsisakyta tuo laiku statytų Lietuvoje, kitose šiaurės Europos šalyse uždarų mūrinių pastatų ir gynybinių sienų su kampiniais bei tarpiniais bokštais. Vietoj jų buvo įrengti itališkų bastioninų pilių pavyzdžiu žemės bastionai, o apsauginių žemės pylimų šlaitai iš lauko pusės apmūryti plytomis ir akmenimis. Pylimų aukštis 3–5 m. Šlaitų kiautas 2,5–3,0 m storio, iš lauko pusės 10–12 m aukščio; visas pylimų ilgis buvo 900 m. Mūru buvo sutvirtinti ir kai kurių bastionų bei perkasų šlaitai. Smailiakampiai bastionai buvo įrengti visuose keturiuose pilies kiemo kampuose. Apsauginis perkasas supo bastionus ir juos jungusius pylimus. Kiemo vakariniame pakraštyje buvo sumūrytas pailgas trijų aukštų rezidencinis korpusas, o šalia jo – evangelikų reformatų bažnyčia su aukštu bokštu. Bastionų susiaurėjimuose įrengti 2–3 aukštų kazematai su langais ir šaudymo angomis. Kazematų viršuje buvo gynybinės aikštelės su dantytais brustverais. Bastionų kampuose po pylimais įrengti parako ir ginklų rūsiai, viršuje pastatyti nedideli stebėjimo bokšteliai, vakariniame pilies šone – dviaukštės kareivinės.

Labai svarbus ne tik gynybinis statinys, bet ir architektūros akcentas – pilies vartų dviaukštis mūrinis bokštas, pastatytas teritorijos simetrijos ašyje, rytinėje kiemo pusėje, priešais vienintelį kelią į pilį – medinį tiltą. Bokštas stovėjo išilgai rytinio pylimo. Į pilies kiemą buvo galima patekti per koridorių vartų pastate; 16 m ilgio, 4,5 m pločio koridorius ėjo lygiagrečiai su pylimu. Nei vartų, nei kitų pirmosios pilies pastatų neišliko: mūriniai rūmai ir įtvirtinimai 1625 m. švedų kariaunos buvo gerokai apgriauti. Rasti tik stačiakampio vartų statinio pamatai (19,5×11,7 m)[1].

Pirmosios pilies įrenginių komplekso planavimas renesansinis, bet pastatų konstrukcijose kartu su renesanso bruožais pasitaiko ir gotikos reliktų.

Pilis po rekonstrukcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Biržų pilis XVI a.

1626 m. pradėtus Kristupo Radvilos rekonstrukcijos darbus tęsė Jonušas Radvila, kuris siekė sumoderninti fortifikaciją pagal Nyderlandų bastioninių pilių tipą. Kai kuriuos projektavimo darbus atliko Adomas Freitagas[2] (lenk. Adam Freytag). Buvo įrengti nauji bastionai su pylimais ir perkasais, supilti keturi redutai. Vietoj buvusio pylimo su mūro kiautu ir perkasų iškilo 5–7 m aukščio, 19,4 m (dabar 21–23 m) pločio pylimas, iškastas 4–7 m gylio ir 31,4 m (dabar 30–37 m) pločio perkasas[1].

Pilis po atstatymo[taisyti | redaguoti kodą]

Po karo su švedais pilies atstatymą organizavo Boguslavas Radvila. Jo pavedimu architektas Teofilis Spinovskis ir inžinierius Samuelis Arciševskis ruošė Biržų miesto planą, kareivinių, vartų pastato ir kitų statinių brėžinius, prižiūrėjo statybos darbus[3]. Pilį statė mūrininkai iš Biržų, Kėdainių ir Vilniaus. Perstatytoji Biržų pilis buvo gerokai didesnė už pirmąją ir užėmė 13 ha plotą. Joje buvo daug įvairių mūrinių ir medinių pastatų, iš kurių ypač išsiskyrė rezidenciniai rūmai bei senųjų vartų vietoje pastatytas naujas vartų pastatas.

Biržų pilis XIX a. Napoleono Ordos graviūra

Biržų pilies rūmų planas simetriškas, stačiakampis – 24,9 m pločio ir 71,1 m ilgio. Rūmus sudarė trys pagrindinės dalys: triaukščiai galai, dviaukštė vidurinė dalis. Vidurinės dalies fasade į kiemo pusę abiejuose aukštuose buvo atviros arkadų galerijos. Tokia vidurinės rūmų fasado dalies kompozicija yra unikalus reiškinys Lietuvos renesanso architektūroje. Greta abiejų triaukščių rizalitų, turėjusių keturšlaičius stogus ir paauksuotus šalmus su herbais, buvo įrengti dveji puošnūs vidiniai laiptai. Pastate buvo apie keturiasdešimt patalpų: erdvių salių ir svetainių, gyvenamųjų kambarių. Patalpos buvo stačiakampės arba beveik kvadratinės su 1,3 m storio išorinėmis ir 1,2 m vidinės sienomis[1].

Interjeras[taisyti | redaguoti kodą]

Interjero įranga buvo puošni, ištaiginga: kai kurių patalpų sienos aptaisytos medžio buazerijomis, lubos papuoštos ornamentinėmis bei figūrinėmis gipsatūromis, tapytomis kompozicijomis. Kambariuose stovėjo krosnių iš glazūruotų koklių su ornamentiniais motyvais ir Radvilų heraldiniais ženklais. Rūmuose buvo daug (apie 1000) paveikslų ir skulptūrų. Ypač meniškai buvo įrengtas valgomasis – didelė salė, kurios sienos išklotos buazerijomis, o lubos dekoruotos karinės tematikos tapyba. Sienose ir laiptinėse buvo renesansiniais apvadais apjuostų nišų dekoratyvinėms skulptūroms. Abiejų aukštų patalpos buvo dengtos skliautais[1].

Rūmų architektūros kompozicijoje ryškūs vėlyvojo renesanso bruožai: simetriškas ir aiškus planas, paprastos sienų plokštumos, ilgos tiesios tarpaukštinių karnizų juostos, griežtai simetriškas langų ritmas, rustuoti triaukščių galinių rizalitų kampai, laužyti langų apvadai, atvira arkadų galerija, vietines klimato sąlygas atitinkantis stogo siluetas. Tačiau kai kur (lipdiniuose, plokštėse ir skyduose) pasitaiko ir manieristinių elementų.

Originalus buvo vartų pastato dekoras ir išdėstymo kompozicija. Vartai dviejų aukštų, trijų dalių, stačiakampio (32x22 m) formos pastatas su dviem bokštais. Pilies statybos metu jame buvo Radvilų gyvenamieji kambariai. Priekinė vartų pastato dalis buvo išpuošta dekoratyviais skydais, akmens skulptūromis. Daug vartų pastato ir rūmų dekoro detalių, skulptūrų iškalta iš vietinės medžiagos: smiltainio, dolomito, gipso luitų. Minima, kad kai kuriuos dekoravimo darbus pilyje (arsenalo lubas, vartų fasadą ir kt.) atliko vietinis dailininkas Jonas Bodašauskas[4].

Biržų pilies vartai

Tiltas[taisyti | redaguoti kodą]

Labai svarbus inžinerinis ir gynybinis pilies įrenginys buvo 41 m ilgio tiltas per platų apsauginį perkasą. Tiltas turėjo ketverius vartus. Jo viršus buvo medinis, turėjo du keltuvus, važiuojamąją dalį ir pėsčiųjų takus. Tiltą laikė aštuonios poros mūrinių aštuoniakampių stulpų. Miesto pusėje už reduto buvo antras apie 15 m ilgio tiltas su vartais ir pakeliamąja dalimi. Tokia tiltų sistema tuo metu buvo didelis fortifikacinės inžinerijos laimėjimas. Redutas, abu tiltai ir vartų pastatas sudarė stiprų priekinį gynybinį pilies kompleksą[1].

Restauracija[taisyti | redaguoti kodą]

1811 m. Biržų pilis atiteko grafams Tiškevičiams. 1822 m. Rusijos imperijos imperatorius Aleksandras I įsakė saugoti pilies liekanas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pilies kieme užveistas sodas. 1931 m. kieme pastatytas Jonušo Radvilos skulptūrinis biustas (skulptorius Juozas Zikaras).

Biržų pilis 1954 m.

Išliko pylimų ir vandens griovių gynybinė sistema, 19551962 m. rūmų liekanos konservuotos. 1984 m. ir 1994 m. atstatytos rytinio bastiono parakinės, vartų pastato griuvėsiai. 1970 m. atstatytas, o 2001 m. perstatytas pilies tiltas (architektas Napalys Kitkauskas). 19781986 m. atstatyta rūmų centrinė dalis ir vakarinė siena (architektas Evaldas Purlys).

1989 m. pilies rūmuose atidarytas Biržų krašto muziejus „Sėla“.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Biržų pilies atstatymas 1985 m.

Pilies teritoriją 1884 m. kasinėjęs Biržų dvaro savininkas M. Tiškevičius surado šovinių, auksinių ir sidabrinių statulėlių. Nuo 1930 m. su pertraukomis pilį tiria Paminklų restauravimo institutas, Biržų krašto muziejus „Sėla“. Ištirti sklypai prie rūmų fasadų, vartų pastatas, redutas, priešpilis, rūmų rūsiai, arsenalas, pilies teritorija šiaurės vakarų pusėje, pietų pusės parakinė (dab. atstatyta), dalis kareivinių. Atkasta pirmosios pilies rūmų, trečiosios pilies kareivinių, parakinių ir kitų statinių liekanų.

Manoma, kad renesansiniai pirmosios pilies rūmai, kaip ir dabartiniai, buvo dviaukščiai, su triaukščiais rizalitais galuose, dviaukšte arkine 54,5 m ilgio ir 18 m pločio galerija rytiniame fasade. Jų pietvakarinė išorinė siena buvo po vėliau supiltu pietvakarių pylimu, vidinė – prie dabartinių rūmų pietvakarių fasado, išorinė šiaurės rytų siena – po rūmais.

Rasta daug įvairių laikotarpių neglazūruotų ir polichrominių koklių, tarp jų su Liudvikos Karolinos Radvilaitės ir Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno herbais, sviedinių, keramikos šukių, architektūrinių detalių iš smiltainio ir dolomito. 2009–2010 m. archeologė Roma Songailaitė atliko Biržų tvirtovės teritorijoje buvusio Arsenalo pastato teritorijos archeologinius tyrimus. Ištirtas visas 700 kv. metrų buvusio pastato plotas. Po tyrimų pradėtas atstatinėti Arsenalo pastatas, kurį numatoma baigti 2014 m.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Jonas Yčas. Biržai: Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė. Kaunas 1931 m.
  • S. Pinkus. Biržų pilis. Lietuvos pilys. Vilnius 1971 m.
  • Biržų pilis. Vilnius 1986 m.[5]
  • Jonas Minkevičius. Lietuvos architektūros istorija, Tomas 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius: Mokslas, 1987 m. PLA-MI-720.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Jonas Minkevičius. Lietuvos architektūros istorija, Tomas 1: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Vilnius: Mokslas, 1987 m. 223 psl
  2. Europinio garso evangelikas liuteronas iš Kėdainių
  3. Biržų kalendorius
  4. Gynybiniai įtvirtinimai (XIII–XVIII a.)
  5. Evaldas Purlys, Roma Songailaitė. Biržų pilis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 239 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Biržų pilis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka