Biržų sutartis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Biržų sutartis – 1701 m. vasario 26 d., Rusijos ir Saksonijos sutartis, sudaryta Biržų pilyje per Šiaurės karą.
[taisyti] Sutarties esmė
Pasirašė Rusijos caras Petras I ir Saksonijos kurfiurstas Augustas II, kuris kartu buvo ir Abiejų Tautų Respublikos valdovas. Susitarta toliau kariauti su Švedija Saksonijos ir Rusijos kariuomenių jėgomis, nes karas antišvediškai koalicijai iki tol buvo nesėkmingas. Po pergalės buvusi Livonijos dalis, Vidžemė ir Estija turėjo atitekti Augustui II kaip Saksonijos kurfiurstui, Ingrija, Karelija ir Narva - Rusijai.
Augustas II tikėjosi, kad užvaldęs Livoniją įgis Abiejų Tautų Respublikoje neribotą valdžią ir sosto paveldėjimo teisę. Biržų derybose dalyvavo su Sapiegomis kovojančių Lietuvos bajorų atstovas Grigalius Antanas Oginskis. Jis ir Petras I susitarė, kad Rusija būsianti palanki antisapieginei Lietuvos bajorijai.
[taisyti] Pabaiga
Biržų sutartis neteko reikšmės, kai 1701 m. liepos 19 d. švedai netoli Rygos sumušė sąjungininkus ir neva Sapiegų pakviesti įsiveržė į Lietuvą, vėliau į Lenkiją ir Saksoniją bei privertė Augustą II su Švedijos karaliumi Karoliu XII 1706 m. pasirašyti Altranštadto sutartį ir atsisakyti Abiejų Tautų Respublikos sosto. [1]
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Mečislovas Jučas Visuotinė lietuvių enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. T.III: Beketeriai-Chakasai., 241 psl.
