Jakutija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jakutija
Саха Өрөспүүбүлүкэтэ
Республика Саха (Якутия)
Jakutijos vėliava Jakutijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
(Jakutijos himnas)
Sakha in Russia (crop).svg
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda: Tolimųjų Rytų federalinė apygarda
Ekonominis regionas: Tolimųjų Rytų ekonominis rajonas
Administracinis centras: Jakutskas
Oficialios kalbos: rusų, jakutų
Gyventojų (2002): 949 280 (58)
Plotas: 3 083 523 km² (1)
Tankumas (2002): 0,31 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: JakutijaVikiteka
Kolymos baseino peizažas

Jakutija arba Sacha (jak. Саха Сирэ – „jakutų žemė“, rus. Якутия), oficialiai – Sachos Respublika (Jakutija) (jak. Саха Өрөспүүбүлүкэтэ, rus. Республика Саха (Якутия)) – Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas (federacijos subjektas). Jis yra Rusijos rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos šiaurėje ir vakaruose, prie Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų. Šiaurės rytuose ribojasi su Čiukotka, rytuose – su Magadano sritimi ir Chabarovsko kraštu, pietuose – su Amūro ir Čitos sritimis, pietvakariuose – su Irkutsko sritimi ir vakaruose – su Krasnojarsko kraštu. Administracinis centras – Jakutskas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Jakutai į šį regioną atsikraustė XIII a. iš Centrinės Azijos. Jakutai (savivardis – sachai) kildinami ir iš tiurkų, ir iš mongolų. Jie nukariavo vietines medžiotojų gentis ir kraštą pavadino Sacha – pagal istorinę Persijos sritį. Evenkai jakutus vadino yako ir šis pavadinimas prigijo rusų kalboje. Rusai čia pasirodė XVII a. pradžioje. Jakutų karaliai valdė ne tik dabartinę Jakutijos teritoriją, bet ir čiukčių, evenkų gyvenamas žemes. 1632 m. rugsėjo 25 d. prie Lenos upės kazokai įkūrė Lenos fortą (Ленский Острог). 1638 m. Maskvos vyriausybė nurodė įkurti naują administracinį regioną, kurio centru tapo šis fortas. Prie Lenos upės pradėjo keltis rusai. Jie čia pradėjo vystyti žemdirbystę.

Rusijos imperijos laikais Jakutija tapo tremties, katorgos vieta. Ši tradicija buvo pratęsta ir sovietiniais metais (Lenos deltoje, Jakutske, o taip pat Janos, Indigirkos ir Kolymos upių baseinuose).

Tarybiniu laikotarpiu pradėta industrializacija, iškasenų gavyba, kelių tiesimas. Autonominės respublikos statusą įgavo 1922 m. balandžio 27 d. 1992 m. įgavo respublikos Rusijos Federacijos sudėtyje statusą.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jakutija yra didžiausia pasaulyje kurios nors valstybės administracinė teritorija (plotas – 3083,523 tūkst. km²[1]). Iš šiaurės į pietus ji driekiasi apie 2500 km, iš rytų į vakarus – apie 2000 km. Jakutijai priklauso ir Naujojo Sibiro salos, esančios tarp Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų. Jakutija driekiasi per tris laiko juostas – UTC+10, UTC+11 ir UTC+12 (vasarą laikas nekeičiamas).

Reljefas[taisyti | redaguoti kodą]

Į vakarus nuo Lenos upės driekiasi Vidurio Sibiro plokščiakalnis, šiaurėje besileidžiantis į Šiaurės Sibiro žemumą. Tarp Lenos, Aldano ir Viliujo upių plyti Vidurio Jakutijos žemuma. Kitapus Lenos driekiasi kalnynų ir kalnagūbrių virtinė (Verchojanos kalnagūbris, Janos-Oimiakono kalnynas, Čerskio kalnagūbris, Aldano kalnynas, Stano kalnagūbris), šiaurėje besileidžianti į žemumas (Janos-Indigirkos, Kolymos). Aukščiausia vieta – Pobedos k. (3003 m, kitais duomenimis – 3147 m; Čerskio kalnagūbryje). Kalnuose gausu naudingų iškasenų: naftos, dujų, anglies, deimantų, aukso, sidabro.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas ryškiai kontinentinis, atšiaurus, nes beveik 40 % Jakutijos yra už poliarinio rato. Šalis įeina į 3 klimato juostas: arktinę, subarktinę ir vidutinių platumų. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -28 °C (pakrantėje) iki -50 °C (kalnuose), o Oimiakono rajone yra šalčiausia šiaurės pusrutulio vieta, kur 1926 m. užfiksuota -72,2 °C temperatūra. Liepos mėnesio temperatūros nuo 2 °C (pakrantėje, salose) iki 19 °C (centrinėje dalyje). Kritulių per metus iškrinta 200–700 mm.

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausia Jakutijos upė – Lena, tekanti centrine krašto dalimi. Svarbiausi jos intakai Jakutijoje – Aldanas, Viliujis, Oliokma. Be to, dar yra daug upių, įtekančių į arktines jūras: Jana, Indigirka, Kolyma, Oleniokas, Anabaras. Respublikoje yra apie 700 ežerų ir tvenkinių (Mogotojevo, Nedželi, Nerpičjo, Viliujsko tvenkinys). Lygumose ir žemumose gausybė pelkių.

Dirvožemiai ir augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Visoje Jakutijos teritorijoje išplitęs amžinasis įšalas. Didžiajai daliai būdingi taigos jauriniai dirvožemiai. Šiaurėje – tundros glėjiniai, upių slėniuose – salpiniai dirvožemiai. Jūrų pakrantėse ir salose būdingos arktinės dykumos. Šiaurėje ir aukštai kalnuose vyrauja tundra. 47 % Jakutijos teritorijos užima taiga, kurios būdingiausias augalas – daūrinis maumedis. Taip pat auga eglės, sibiriniai kėniai ir spygliuočiai. Pietuose auga pušys. Upių slėniuose plyti pievos.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Jakutijos ulusai.

Jakutija padalinta į 36 savivaldžias teritorijas: 34 rajonus (ulusus) ir 2 miestų savivaldybes. Rajonai savo ruožtu dalijami į miestiškuosius ir kaimiškuosius naslegus, kurių iš viso yra 365, jų tarpe 31 nacionalinis.

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Deimantų kasykla Udačne

43 % Jakutijos BVP sudaro pramonė. Svarbiausia pramonės šaka – gavyba. Sangare, Čulymane, Zyrjankoje išgaunama akmens anglis, centriniuose rajonuose – gamtinės dujos ir nafta, Mirne – deimantai, Ust Neroje, Kulare – auksas, Ėsė Chajoje – alavas, Kempendjajyje – valgomoji druska. Svarbiausia apdirbamosios pramonės šaka – medienos kirtimas ir apdirbimas. Pajūryje, prie upių išvystyta žvejyba ir žuvies perdirbimas. Yra ir lengvosios bei mašinų pramonės įmonių. Veikia kelios galingos elektrinės (Viliujo HE, Jakutsko, Čulymano, Nerjungrio ŠE). Centrinėje Jakutijoje auginamos grūdinės kultūros (avižos, miežiai, kviečiai), daržovės. Veisiamos kiaulės, galvijai. Elnininkystė, kailinių žvėrelių auginimas. Žvejyba.

Šeši upių ir 2 jūrų uostai. Jakutske yra tarptautinis oro uostas. Per respublikos pietus driekiasi Baikalo-Amūro geležinkelis (BAM). Yra 2 federacinės reikšmės keliai: Jakutskas – Bolšoj Never ir Jakutskas – Magadanas („Kolymos traktas“).

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Sakha Yakutia rep.png

45,5 % Jakutijos gyventojų yra jakutai, 41,2 % – rusai, 3,7 % – ukrainiečiai. Dar gyvena šiek tiek žydų, totorių, evenkų, evenų, dolganų, čiukčių, jukagyrų ir kitų Sibiro tautelių. Oficialios kalbos – rusų ir jakutų (kuria kalba apie 25 % gyventojų). 64,3 % gyventojų gyvena miestuose. Rusai ir kiti slavai, gyvenantys Jakutijoje, išpažįsta krikščionybę (ortodoksai). Tuo tarpu vietiniai gyventojai praktikuoja šamanizmą ir tikėjimus dvasiomis. Svarbiausi miestai:

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Jakutiją XIX amžiuje intensyviai tyrinėjo lietuvių kilmės geografas Jonas Čerskis, kurio vardu yra pavadintas kalnagūbris ir gyvenvietė.

1941–1954 metais daug lietuvių buvo ištremta į įvairias Jakutijos vietoves arba įkalinta ten įkurtuose lageriuose.

Jakutske buvo siūloma pastatyti paminklą lietuvių kalinių ir tremtinių atminimui, bet nebuvo gautas Rusijos valdžios pritarimas. 2006 metų spalio 10 dieną šis paminklas atidengtas Vilniuje, Aukų gatvėje prie buvusių KGB rūmų. Paminklo autoriai – skulptorius Jonas Jagėla ir architektas Algis Vyšniūnas. Steloje tremtinių atminimas pagerbtas keturiomis (lietuvių, anglų, rusų ir jakutų) kalbomis. Jos kūrimą didžiąja dalimi finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rosstat (Rusijos statistikos tarnybe), 2010 (xls). Žiūrėta 2012-06-15.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos Flag of Russia
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Nižnij Novgorodas | Novgorodas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas