Istoriografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti) siaurąja prasme yra istorijos tyrimų, skirtų vienai temai ar istorinei epochai, visuma (pvz., Kryžiaus žygių istoriografija), arba istorinių darbų, siejamų bendros ideologijos, kalbos ar teritorijos, visuma (pvz., marksistinė, anglakalbė ar prancūzų istoriografija).

Plačiąja prasme istoriografija taip pat suprantama kaip pagalbinė istorijos disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“). Istoriografija tikrina ar rašant istorinį darbą teisingai taikomas mokslinis metodas, dėmesį fokusuoja į autorių, jo šaltinius, faktų atskyrimą nuo interpretacijos, stilistiką, kokiai auditorijai skirtas istorinis darbas.

Istoriografijos raida[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmosios chronologijos atsirado dar Mesopotamijoje ir Senovės Egipte, tačiau jų sudarytojų vardai mums nežinomi.

Helenizmo pasaulis[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriografija prasideda Graikijoje nuo Hekatėjo Miletiečio ir Herodoto. Herodotas aiškina, kodėl ėmėsi rašyti savo Istoriją: tam, kad žmonių žygdarbiai nepasimestų amžių glūdumoje. Jis norėjo išlaikyti atmintį apie graikų ir barbarų žygius. Kitų Antikos istorikų kūrybos motyvai kitokie. Pvz., Tukididas siekė parodyti amžiną kovą už valdžią, kuri jo nuomone buvo esminis žmogaus prigimties bruožas.

Romėnų pasaulis[taisyti | redaguoti kodą]

Polibijus tvirtino, kad pasaulio istorijos galutinis ir aukščiausias vystymosi taškas yra Romos imperija; savo knygas jis rašė, nes manė, kad istorijos tyrimais gauta patirtis yra geriausias vadovas gyvenime. Titas Livijus istorijoje ieškojo "modelio mums ir mūsų šaliai".

Šiuolaikinis pasaulis[taisyti | redaguoti kodą]

Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa istorizmas, nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslo. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, istorizmo įveika).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka