1941 m. birželio sukilimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
1941 m. birželio sukilimas
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas
Bundesarchiv Bild 146-1984-102-25A, Kaunas, Litauische Aktivisten.jpg

Kaunas. Sukilėliai tanketėje
Data: 1941 m. birželio 22–28 d.
Vieta: Lietuva
Rezultatas: Sukilėlių pergalė
Kariaujančios pusės
Tarybų Sąjunga Tarybų Sąjunga Lietuva Lietuvių aktyvistų frontas
Vadovai
Nėra duomenų Lietuva Juozas Vėbra
Lietuva Leonas Prapuolenis

Birželio sukilimas buvo Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjęs 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.

Vykstant masiniams Lietuvos žmonių trėmimams, birželio 15 d. miestus, miestelius ir net kai kuriuos kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga atsirado daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos pastebėjo ir sovietinio saugumo organai. Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16–26 d. galįs prasidėti karas tarp TSRS ir Vokietijos.

Pasirengimas[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių aktyvistų fronto pagrindiniai židiniai veikė Berlyne, Kaune ir Vilniuje.

LAF Berlyne iš 20 komisijų svarbiausioms vadovavo voldemarininkai (Klemensas Brunius – organizacijos, Stasys Puodžius – ryšių su kraštu, Jonas Dženkaitis – saugumo), jiems pritariantys radikalūs tautininkai, vairininkai (Tomas Bronius Dirmeikis – politikos, Bronys Raila – propagandos), o radikalus katalikas Antanas Maceina vadovavo ideologijos komisijai.[1]

1941 m. sausio 25 d. LAF vadas Kazys Škirpa Berlyne įteikė nacių Vokietijos Vyriausiosios kariuomenės vadovybei (OKW) bendros veiklos planą. Jisai drauge su OKW Abvero centriniu departamentu išdirbo vykdomąją instrukciją, kurį paskui LAF vykdė.[1]

Antanas Maceina buvo pagrindinis LAF programos autorius. Bronys Raila buvo pagrindinis atsišaukimų autorius. Anot jo, kai kurių atsišaukimų projektus rašė Antanas Maceina, Antanas Valiukėnas ir Kazys Škirpa.[1]

Sovietinė NKVD ir NKGB savo ruožtu iki 1941 m. birželio 20 d. užverbavo 7746 agentus ir informatorius. Jie okupuotoje Lietuvoje (be Vilniaus) sekė 1234 Lietuvos karininkus, šaulius, policininkus ir kitus žmones įtartus rengiant ginkluotą sukilimą. Iš jų suėmė 284, tarp jų Osvaldą Žadvydą Mažeikiuose, pogrindžio leidinio Laisvoji Lietuva steigėją Juozą Šarauską Kaune ir Stasį Kaupą. Agentai iš informatorių rinkdavo kompromituojančią medžiagą, kurios pagrindu įtraukdavo sekamuosius į numatytų tremtinių sąrašą, kaip antai, ...nuo 1926 m. iki 1930 metų tarnavo eiliniu policininku, nuo 1930 ik 1940 metų - vyresniuoju policininku. Nusiteikęs antisovietiškai, tarp artimųjų draugų veda fašistinę agitaciją, pareikšdamas, kad "Vokietijoje yra Smetonos lietuviška vyriausybė ir "draugus" greitai iš Lietuvos išvys". Nuosavybės ir Lietuvos nepriklausomybės šalininkas. [2]

1941 m. iki gegužės 15 d. NKGB darbuotojai Lietuvoje (be Vilniaus) surankiojo 583 atsišaukimus ir suėmė 67 susijusius lietuvius, daugiausia gimnazistus. Atsišaukimų dauguma surinkta vasario 14–16 dienomis. Vilniuje taip pat suimti 55 žmonės. [2]

Sukilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sukilimas prasidėjo pirmąją karo dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę.

1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis).

Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF).

Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo žydų skerdynės, Holokaustas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Valdas Striužas. 1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje: (apžvalgos, aukų, sukilėlių sąrašai, atsiminimai, straipsnių santraukos, nuotraukos): lietuvių karių ir partizanų 1941 metų sukilimas buvusioje Švenčionių apskrityje, Vilniuje, Varėnos-Valkininkų, Alytaus krašte. – Vilnius: Žaltvykslė, [2006] (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). – 427 [1] p.: iliustr., faks., portr. Tiražas 800 egz., ISBN 9986061644
  • Gintaras Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941), 2011 m., 2-asis pataisytas leidimas.
  • Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai. Dokumentų rinkinys (sudarytojas Arvydas Anušauskas). 2001
  • Lietuva Antrajame pasauliniame kare: straipsnių rinkinys (sud. Arvydas Anušauskas, Česlovas Laurinavičius). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. – 637 p. – ISBN 978-9986-780-93-9
  • Vidmantas Valiušaitis. Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940–1941 metai. Vilnius: Petro ofsetas, 2013. ISBN 978–609-420-277-3.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Truska, Liudas (2005). “Lietuvių ir žydų santykių krizė SSRS okupacijos metais (1940-1941)”, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio : antisemitizmo Lietuvoje raida. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 235. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9955200405“..
  2. 2,0 2,1 Anušauskas, Arvydas (2012). “Visuotinis sekimas ir pasirengimas trėmimams.”, Teroras. 1940-1958 m.. Versus aureus, 48-58. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-9955-34-411-7“..