Aklamacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Aklamacija (lot. acclamatio 'šūksnis, sušukimas', iš a 'su-' + clamare 'šaukti'; bendrąja prasme – plojimai, pritarimas) – rinkimų būdas politikoje, ypač esant nedidelėms institucijoms arba tik vienam kandidatui.

Aklamacijos metu šūksniu arba rankos ženklu reiškiamas pritarimas priimti sprendimą arba jį atmesti. Pavyzdžiui, „Šiandien norėtume paskirti poną X. Z. organizacijos garbės pirmininku. Ar pritariate tam?“ – Visi garsiai atsako „Taip“.

Aklamacijos akademinėje visuomenėje[taisyti | redaguoti kodą]

Aklamacija dažniausiai pasireiškia rankos beldimu į stalą – paskaitos pabaigoje arba vietoj plojimų, išreiškiant padėką, pritarimą, pagarbą dėsčiusiam profesoriui.

Balsavimo metu esant beldimui, jis reiškia sprendimo priėmimo formos pakeitimą. Toliau sprendimai priimami balsuojant rankos pakėlimu.

Aklamacijos Romos imperijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Romoje aklamacijos reiškė paskelbimą imperatoriumi karvedžio, nugalėjusio mūšio lauke.

Religijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Judaizme bei krikščionybėje labiausiai paplitusi aklamacija maldų metu – Amen.