Vladimiras Dekanozovas
| Vladimiras Dekanozovas ვლადიმერ დეკანოზიშვილი | |
|---|---|
| |
| Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas Maskvoje, 1940 m. | |
| Gimė | 1898 m. birželio 1 d. Baku, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1953 m. gruodžio 23 d. (55 metai) Maskva, Tarybų Sąjunga 
|
Vladimiras Dekanozovas (rus. Владимир Деканозов, tikroji pavardė Dekanozišvili, 1898 m. Baku – 1953 m. gruodžio 23 d. Maskva) – sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė gruzinų šeimoje. Mokėsi Baku ir Tifliso gimnazijose. Studijavo mediciną Baku ir Saratovo universitetuose. 1918 m. įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1921 m. dirbo Azerbaidžano ypatingojoje komisijoje (ČK), čia susipažino su Lavrentijumi Berija ir tapo jo statytiniu.
1923–1938 m. Gruzijos valstybinės politinės valdybos darbuotojas, Gruzijos Komunistų Partijos Centro Komiteto sekretorius, Gruzijos Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko pavaduotojas.
1938 m. L. Berijos pasiūlymu įsidarbino NKVD. 1938–1939 m. dirbo NKVD GUGB valdyboje L. Berijos pavaduotoju. 1939 m. tapo užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotoju.
1940 m. birželio 15 d. kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu ir teisėto Lietuvos inkorporavimo į SSRS regimybe.
Vėliau dirbo diplomatinį darbą Berlyne. 1946 m. vėl paskirtas SSRS užsienio reikalų ministro pavaduotoju, tačiau 1947 m. iš šių pareigų pašalintas. Paskirtas į Visasąjunginį radijo komitetą administracinės-ūkinės valdybos viršininku. 1953 m. L. Berijos paskirtas Gruzijos TSR vidaus reikalų ministru.
1953 m. birželio 26 d. buvo suimtas L. Berija, netrukus suimtas ir V. Dekanozovas. Jis apkaltintas valstybės išdavimu, teroristinių aktų vykdymu bei dalyvavimu antisovietinėje išdavikų grupuotėje ir nuteistas mirties bausme. 1953 m. gruodžio 23 d. Maskvoje, Liubiankos kalėjime kartu su L. Berija ir kitais saugumo organų veikėjais V. Dekanozovas buvo sušaudytas. 2000 m. Aukščiausias Rusijos federacijos teismas atsisakė reabilituoti V. Dekanozovą.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vytautas Tininis. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. – Vilnius: Enciklopedija, 1994. – 159–160 psl. – ISBN 9986-433-06-1