Šilko kelias

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šilko kelio sistema

Šilko kelias – kelių iš Kinijos į Europą visuma, kuriais Viduramžiais buvo gabenamas šilkas ir kitos vertingos prekės.

Šilko kelias laikomas pagrindiniu keliu, kadaise sujungusiu priešingus Eurazijos pakraščius. Tai nebuvo vienas konkretus kelias, bet daugybės kelių visuma. Paprastai šiuo pavadinimu yra įvardijamos trys kelių sistemos: sausumos šilko kelias, Jūrinis šilko kelias ir Pietinis šilko kelias, dar vadinamas arbatos keliu. Naudojant tik terminą „šilko kelias“, dažniausiai turimas omenyje sausumos kelias.

Šilko kelio sąvoka atsirado 1877 m., kai ją pavartojo vokiečių geografas ir keliautojas Ferdinandas fon Richthofenas.

UNESCO pripažino Šilko kelią kaip pasaulio kultūros paveldą. 2014 m. jo ryčiausia dalis (kelių sistemos esančios Kinijoje, Kazachstane ir Kirgizijoje) įregistruotos kaip Čangano-Tianšanio koridoriaus kelių tinklas, o 2023 m. jo vidurinė dalis (esanti Uzbekijoje, Tadžikijoje ir Turkmėnijoje) - kaip Zarafšano-Karakumų koridorius.

Istorija

Šilko pirklys Chotane

Nors nuo senų laikų atskiras šilko kelio teritorijos atkarpas kontroliavo skirtingos tautos (tocharai, baktrai, sogdai, dajuaniai ir kt.), kurios prekiavo tarp atskirų miestų, šilko kelio pradžia yra laikomas II a. pr. m. e. Tuo metu kinai intensyviai tyrinėjo teritorijas už Nefrito vartų. Zhang Čiano kelionės padėjo pagrindus Kinijos prekybai su Vakarais. Tada ėmė formuotis sausumos šilko kelio sistema.

Šilko tėvyne laikoma Kinija. Konfucijus teigia, kad jo gamybos procesas buvo sukurtas dar 2640 m. pr. m. e. (atradėja laikyta viena kinų princesė). Nuo kitų šalių šilko gamybos paslaptis buvo saugojama, todėl turėjo didžiulę paklausą ir kinų prekeiviai šilką gabendavo į kitas Azijos, Europos ir Viduržemio jūros baseino šalis. Tačiau 1993 m. mokslinis žurnalas „Nature“ paskelbė įrodymus, kad kinų pavyzdžio šilkas buvo gaminamas dar senovės Egipte, apie 1000 metų anksčiau nei Konfucijaus nurodytu metu. Kaip bebūtų, akivaizdu, kad šilkas senovėje turėjo didelę ekonominę vertę, panašiai kaip dabar nafta. Netgi romėnų filosofas ir moralistas Plinijus I amžiuje teigė, kad romėnės pernelyg myli šilką ir tai neigiamai atsiliepia visos Romos imperijos finansinei sistemai.

Sausumos kelių sistema ir atkarpos

Šilko kelias: Čangano-Tianšanio koridoriaus kelių tinklas
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Kinija,  Kazachstanas,  Kirgizija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	iii, iii, iv, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1442
Regionas**	Azija ir Okeanija
Įrašymo istorija
Įrašas	2014  (38 sesija)
Vikiteka:	Šilko kelias
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Sausumos šilko kelias gali būti dalinamas į atskiras atkarpas. Be pagrindinių Šilko kelio magistralių buvo ir šalutiniai, mažiau žinomi keliai, taip pat įvairios atšakos.

Čanganas-Dunhuangas

Kelias tęsėsi nuo Čangano (tuometinė Han imperijos sostinė, dabartinis Sianas) link Landžou. Pastarasis, per kurį teka Huanghė buvo laikomas svarbiausiu Šilko kelio išeities tašku Kinijoje. Nuo jo į vakarus prasidėdavo ilga trasa palei Kunluno kalnus, iš šiaurės ribojama Gobio dykumos. Šis tūkstančio km. ruožas vadinamas Heši koridoriumi. Jis baigdavosi Anši mieste, prie Nefrito vartų perėjos, kuria būdavo patenkama į Taklamakano dykumą.

Dunghuangas-Kašgaras

Iš karto už Nefrito vartų perėjos buvo vienas didžiausių miestų – Dunhuangas, kuriame kelias šakojosi į tris atkarpas, skiriamas dykumos bei kalnų.

• Šiaurinis kelias ėjo palei šiaurines Tianšanio kalnyno papėdes ir jungė Kumulo, Turfano, Urumči miestus.
• Vidurinis kelias ėjo pietinėmis Tianšanio priekalnėmis ir aplenkė Taklamakano dykumą iš šiaurės. Jis jungė Loulano, Korlos, Karašahro, Kučios, Aksu oazes.
• Pietinis kelias aplenkė dykumą iš pietų ir ėjo Altyntago ir Kunluno kalnagūbrių papėdėmis, per Niją, Chotaną ir Jarkendą.

Pietinio ir vidurinio kelio atkarpos susiėjo Kašgare. Kašgare prasidėdavo keletas atskirų kelių, iš čia buvo galima patekti į Indiją arba į Persiją.

Kašgaras-Jezdas

Iš Kašgaro į Persiją kelias vedė Vidurio Azijos stepėmis ir dykumomis į vakarus. Jis ėjo palei Zarafšano upę, o vėliau jungė dykumingas oazes. Čia jungėsi svarbūs miestai, tokie, kaip Kokandas, Šachrisabzas, Taškentas, Samarkandas, Buchara, Urgenčas, Mervas. Svarbiausias kelio miestas Persijoje buvo Jezdas.

Kašgaras-Indija

Iš Kašgaro į Indiją buvo keliaujama Pamyro, Hindukušo ir kitais kalnais per Heratą, Bamianą, Kabulą. Galutinis kelio taškas būdavo perėjus ilgą ir pavojingą Chaidaro (Khydar) perėją, Pešavaro mieste. Nuo jo prasidėdavo didžiausias Indijoje, – GT kelias, kirtęs Indijos subkontinentą iki dab. Bangladešo (Bengalijos).

Taip pat skaitykite

• Jūrinis šilko kelias
• Pietinis šilko kelias