Mogao urvai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mogao urvai
莫高窟, 千佛洞
Mogao Cave 96 (28439101838).jpg
Mogao urvų šventykla

Mogao urvai
Koordinatės 40°02′14″ š. pl. 94°48′15″ r. ilg. / 40.03722°š. pl. 94.80417°r. ilg. / 40.03722; 94.80417Koordinatės: 40°02′14″ š. pl. 94°48′15″ r. ilg. / 40.03722°š. pl. 94.80417°r. ilg. / 40.03722; 94.80417
Vieta Kinija, Gansu
Istorija
Pastatytas ~366 m.
Sugriautas ~XIV a.
Tauta sogdai, tibetiečiai, kinai ir kt.
Informacija
Kasinėjimų datos 1900, 1907, 1932 m.
Vikiteka Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 440

Mogao urvai (kin. 莫高窟, pinyin: Mògāo kū), dar žinomi kaip „Tūkstančio Budų urvai“ (kin. 千佛洞, pinyin: qiānfó dòng), „Dunhuango urvai“ – kultūrinis budistinės architektūros kompleksas vidurio Kinijoje, Gansu provincijoje, 25 km į pietryčius nuo Dunhuango, Altyntago priekalnėse.

Mogao urvuose yra Tūkstančio Budų šventykla; ją sudaro 492 maldos patalpos, požeminės vienuolių celės ir 5 mediniai pastatai. Dauguma urvų iškalti IXX amžiais. Urvų sienas ir skliautus puošia IV–XIV a. freskos (bendras plotas ~45 000 m²). Išliko daugiau kaip 2000 medinių ir molinių Budos skulptūrų.

Mogao urvų kompleksas įkurtas ant Šilko kelio trasos, šalia Dunhuango tvirtovės. Per Šilko kelią plito budizmas, prie jo ėmė steigtis vienuolynai. IV a. Mogao rajone pradėjo kurtis pirmieji vienuoliai. Šiaurės Vei dinastijos laikais (386534 m.) pradėta statyti šventykla. Pasak legendos, šventyklą ėmėsi statyti vienuolis Le Zunas, patyręs tūkstančio budų, besimaudančių auksiniuose spinduliuose, regėjimą. Vienuolynas ėmė sparčiai plėstis ir Tangų laikais jį sudarė virš 1000 urvų-celių. Vietovė tapo svarbiu piligrimystės centru. Juanų dinastijos laikmečiu (12711368 m.) urvų plėtra sustojo, vienuolynas ėmė nykti. XIII–XIV a. regione paplito islamas, Šilko kelio prekyba sustojo, Mogao urvai buvo apleisti (juos lankė tik vietiniai piligrimai).

Mogao vietovė pradėta vėl tyrinėti XIX a. pab. – XX a. pr. Vang Juanlu 1900 m. viename iš urvų rado daugiau kaip 20 000 rankraščių. Tai buvo daugiausia IX–XI a. budistiniai tekstai, nors tarp jų rasta ir daoistinių, judėjiškų, krikščioniškų (nestorietiškų), manichėjiškų tekstų, įvairių kinų pasakų, mitų rinkinių, medicinos, geografijos, istorijos, astronomijos, būrimo traktatų, tiurkiškas ateities spėjimo rankraštis „Irk Bitig“ ir kt. Tekstai užrašyti kinų, tibetiečių, sakų, tangutų, sogdų, sen. tiurkų, hebrajų kalbomis, sanskritu. Dar rasta apie 150 budistų ikonografijos kūrinių, pirmųjų kinų spausdintų knygų. 1907 m. urvus tyrė Marko Aurelio Šteino ekspedicija, vėliau – kiti tyrinėtojai. Per 1932 m. ekspediciją Antanas Poška surado senovės apyvokos daiktų, prieš 2000–3000 metų palaidoto žmogaus griaučius.[1] XX a. vid. urvų paminklai nukentėjo nuo vagysčių bei vandalizmų, bet kaip saugomas paminklas išvengė „kultūrinės revoliucijos“ niokotojų. 1987 m. Mogao urvai įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Erikas Laiconas. Dunhuang. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004