Tian Šanis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tian Šanis
Central Tian Shan mountains.jpg
Šalis Kazachstano vėliava Kazachstanas, Kirgizijos vėliava Kirgizija, Kinijos vėliava Kinija, Uzbekijos vėliava Uzbekija
Aukščiausi kalnai Pergalės viršukalnė (7439 m),
Chan Tengri (6995 m)
Kalnagūbriai
Upių ištakos Syrdarja, Ilis, Tarimas
Ežerai Isyk Kulis, Songkiolis, Čatyrkiolis
Uolienos skalūnas, granitas, gneisas, marmuras, smiltainis, klintis, dolomitas
Ilgis ~2500 km

Tian Šanis (kinų k.: 天山, Tiān Shān; „dangaus kalnai“) – kalnynas Vidurinėje Azijoje, besidriekiantis į šiaurę ir vakarus nuo Takla Makano dykumos Kazachstano, Kirgizijos ir vakarų Kinijos Sindziango Uigurijos autonominio regiono pasienyje. Pietuose jis jungiasi su Pamyro kalnais. Kalnynas taip pat driekiasi šiaurinėse Pakistano teritorijose bei kai kuriose Džamu ir Kašmyro srityse, kur jungiasi su Hindukušu.

Vakarų kartografai vaizduoja rytinę Tian Šanio dalį tik į vakarus nuo Urumčio, o į rytus nuo miesto esančius kalnus vadina Bogdašaniu. Tuo tarpu kinų kartografai nuo pat Hanų dinastijos iki dabar priskiria Bogdašanio ir Barkolo kalnynus Tian Šaniui.

Saulėlydis Chan Tengri

Tian Šanis priskiriamas Himalajų orogeninei juostai, susiformavusiai Kainozojaus eroje susidūrus Indijos ir Eurazijos plokštėms. Tai vienas ilgiausių Vidurinės Azijos kalnynų, besidriekiančių apie 2 800 km į rytus nuo Taškento Uzbekijoje.

Aukščiausias Tian Šanio taškas – Pergalės viršukalnė (7 439 m), kuri taip pat yra aukščiausias Kirgizijos kalnas, stūksantis Kinijos pasienyje. Antras pagal aukštį Tian Šanio kalnas, Chan Tengri (Dvasių valdovas), puošia Kazachstano ir Kirgizijos sieną. Aukštis – 7010 m, tačiau atmetus ledo kepurę – 6995 m.[1] Alpinistai teigia, jog tai labiausiai į šiaurę nutolę aukštesni nei 7 000 m kalnai pasaulyje. Aplink pastarąsias viršūnes susitelkę daugiausia ledynų. Užima apie 10 000 km² plotą. Iš jų didžiausias – Inylčeko ledynas.

Kalnų upė slėnyje

Torugarto perėja (3 752 m) yra Kirgizijos ir Kinijos Uigurijos provincijos pasienyje. Miškingame Alatau kalnyne, esančiame žemiau, šiaurinėje Tian Šanio dalyje, gyvena piemenų gentys, kalbančios tiurkų kalbomis. Didelės upės, ištekančios iš Tian Šanio: Syrdarja, Ilis ir Tarimas. Ežerai daugiausia tektoninės kilmės, druskingi. Iš jų didžiausi – Isyk Kulis, Songkiolis, Čatyrkiolis. Šiaurės vakarų Tian Šanyje išsiskiria Aksu kanjonas.

Iki 1300 m aukščio vyrauja pusdykumės ir stepės, iki 3000 m aukščio driekiasi kalnų miškai, iki 3500 m aukščio plyti alpinės pievos. Sniego linija prasideda ~3450 m aukštyje.

Vienas pirmųjų europiečių, apsilankiusių Tian Šanyje, ir pirmasis jį aprašęs buvo rusų tyrinėtojas Piotras Semionovas, keliavęs po šiuos kalnus XIX a. 6 dešimtmetyje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Tian Šanis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013