Madjarai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šiame straipsnyje apžvelgiama senovinė tauta, vengrų pirmtakė. Apie dabartinius vengrus, irgi vadinamus madjarais, žiūrėkite straipsnį vengrai.

Didžiosios Stepės tauta:
Madjarai
Madjarai, kertantys Karpatų kalnus
Kilmė finougrai
Protėvynė Uralo kalnai
Laikotarpis IX – X a.
Hegemonija Panonija
Palikuonys Vengrai
Madjarų teritorija ir invazijos
Panonija-orn.png
Panonijos ir Dakijos istorija
Ilyrai, Trakai
Bojai, Dakai
Romos imperija (Dakija, Panonija)
Gotai
Hunai
Sklavėnai, Gepidai, Herulai, Langobardai
Avarų kaganatas (Avarai)
Frankų karalystė, Didžioji Moravija
Pirmoji Bulgarijos imperija
Madjarai
Vengrijos, Rumunijos, Voivodinos, Kroatijos istorija

Madjarai – senovinė tauta, dabartinių vengrų tiesioginiai protėviai.

Protėvynė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spėjama, kad madjarai susiformavo 1000500 m. pr. m. e. Jie atsiskyrė nuo kitų Uralo tautų tuomet, kai šios 4-3 tūkst. pr. m. e. iš Uralo kalnų regiono migravo į vakarus.

Migracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V a. vykstant Didžiajam tautų kraustymuisi madjarai patraukė toliau į vakarus. Galutinis šios migracijos taškas buvo tarp Volgos ir Uralo kalnų. Šiame regione dar 1236 m. dominikonų vienuolis Julianas rado Rytuose pasilikusių madjarų; jis pavadino šį regioną Magna Hungarica („Didžioji Vengrija“). Didžioji dalis madjarų 700–750 m. patraukė į pietus palei Volgą.

Tolimesnis madjarų sustojimo taškas vadinamas Lavédia, pagal vieną iš madjarų kunigaikščių Levedi. Kur ši vietovė buvo tiksliai nėra žinoma. Žinome tik, kad 850 m. madjarai paliko Dono baseiną ir toliau keliavo į vakarus. Tuometinė jų gyvenama teritorija buvo maždaug tarp Dniepro iki Dunojaus žemupio ir rytinių Karpatų.

Po to, kai 850 m. madjarus nugalėjo pečenegai, sudarę sąjungą su chazarais, didelė dalis jų atsiskyrė nuo pagrindinės grupės ir apsigyveno į pietus nuo Kaukazo, Persijos pasienyje. Ši grupė imperatoriaus Konstantino vadinta „savardais“ dar visą šimtmetį palaikė kontaktus su pagrindine vengrų dalimi. Šie tuo metu turėjo didžiulę, iki 20 000 raitelių stiprumo kariuomenę.

Įsitvirtinimas Panonijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 894 m. pečenegai sudarę sąjungą su bulgarais išvijo madjarus iš teritorijos tarp Dniepro ir Dunojaus. Madjarų gentinis junginys 895–896 m. per rytų Karpatų perėjas pasitraukė į Panonijos lygumą bei, kai kurių istorikų manymu, jau tuomet persikėlė ir į Transilvaniją. Madjarai agresyviai puldinėjo vakarų Europos valstybes ir garsėjo savo žiaurumu.

1000 m. jie priėmė krikščionybę ir įkūrė savo valstybę – Vengrijos karalystę. Taip prasidėjo vengrų istorija.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Madjarai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 771 psl.