Kama (upė)
| Kama | |
|---|---|
 Kama prie Permės
| |
| Ilgis | 1805[1] km |
| Baseino plotas | 507 000 km² |
| Vidutinis debitas | 3500 m³/s |
| Ištakos | Kamos Aukštupio aukštuma |
| Žiotys | Volga |
| Šalys |  Rusija
|
 Vikiteka |
Kama |
Kama (rus. Кама, udm. Кам, tot. Чулман) – upė Rusijoje, Europinės dalies rytuose; Volgos kairysis, didžiausias intakas. Prasideda Kamos aukštupio aukštumoje, Udmurtijoje. Teka į šiaurę per Kirovo sritį. Aukštupio vaga nevandeninga. Vėliau upė daro lankstą ir pasuka į pietus Permės krašte. Nuo santakos su Višera smarkiai išsiplečia. Žemupyje pasuka į pietvakarius ir įteka į Volgos upės Kuibyševo tvenkinį.
Ant Kamos įrengta hidroelektrinių ir tvenkinių kaskada: Kamos, Votkinsko, Kamos žemupio.[2]
Didžiausi intakai: Vesliana, Pietų Keltma, Višera, Jaiva, Kosva, Čusovaja, Belaja, Ikas (kairieji), Kosa, Ižas, Viatka (dešinieji).
Vandeningiausia pavasarį, ypač po atlydžio. Maitinasi daugiausia lietumi. Kama užšąla nuo lapkričio pabaigos iki balandžio. Laivyba nuo Kerčevskio gyvenvietės. Prie Kamos įsikūrę miestai: Solikamskas, Bereznikai, Permė, Kransnokamskas, Sarapulas, Naberežnyje Čelnai, Čistopolis.[3][4]
Upėvardis Kama laikomas finougriškos kilmės. Udmuritiškai reiškia „didelė upė“.[5] Tačiau į udmurtų kalbą šis žodis galėjo patekti iš chantų кам ('skaidrus, tyras').[6] Šio krašto tiurkų tautos Kamą dar vadina 'Baltąja Volga' (Ak Ideliu) – greičiausiai dėl to, kad jos vanduo skaidrus, maitinamas sniego tirpsmo vandenų. Gali būti, kad senovės bolgarai Kamą ir Belają laikė Volgos ištakomis.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Государственный водный реестр
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.
- ↑ Kama. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Kama River“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-01-18.
- ↑ Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. Т. II. С. 172.
- ↑ Кривощёкова-Гантман А. С. Географические названия Верхнего Прикамья: С кратким топонимическим словарём. – Пермь: Пермское книжное издательство, 1983.
- ↑ В. А. Никонов. Краткий топонимический словарь. Москва: Мысль, 1966.