Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius
Gimė	1890 m. vasario 1 d. Židikų valsčius, Mažeikių apskr.
Mirė	1973 m. gruodžio 19 d. (83 metai) Čikagoje
Tėvas	Ignas Plechavičius (1852-1928)
Motina	Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (g. 1862 m.)
Veikla	Lietuvos kariuomenės generolas.
Žymūs apdovanojimai
1920 m. Vyčio kryžiaus ordinas. 2004 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Povilas Plechavičius (1890 m. vasario 1 d. Židikų valsčius, Mažeikių apskr. – 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės generolas.

Tėvai

Tėvas Ignas Plechavičius (1852–1928) buvo sumanus ūkininkas. Palaidotas Ukrinų kapinėse. Povilo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (g. 1862 m.) paveldėjo tėvų ir protėvių bajorų gūžtą Bukončiuose, 1887 metais ištekėjo už Igno Plechavičiaus, kilusio iš Padvarėlio k. (Akmenės valsčius). Sulaukusi 82 metų, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, pasitraukė iš gimtinės; 1949 metais pasiekė JAV ir apsigyveno pas dukrą Eleną Legeckienę Niujorke. Mirė 1959 metais, palaidota šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Biografija

P. Plechavičius gimė ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje, krikštytas Pikelių bažnytėlėje. Būsimasis generolas buvo antras gausios šeimos vaikas – jis turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.

Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. komercijos institutą, 1914 m. Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusų armijos kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o revoliuciniais 1917 m. kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.

1920 metais kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 metais – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku. 1929 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.

1946 m. vasario mėn. sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P. Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Britai ignoravo jų parodymus, kad jisai vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietus partizanus. Sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.

P. Plechavičius pradėjo bendradarbiauti su CŽV, vietoj kad su MI6. 1949 m. jo pagalba CŽV paveikė VLIK'ą. CŽV palengvino jo emigraciją į JAV. Nuo 1949 m. P. Plechavičius apsistojo JAV, kur gyveno jo motina. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus“.

Vertinimai

Istorikai jį vertina kontroversiškai – dešinesnių pažiūrų laiko tautos didvyriu, sustabdžiusiu iš Maskvos kontroliuojamo bolševikinio kominterno įsigalėjimą Lietuvoje, kairesnių – karinga ambicinga asmenybe, į raudonąjį terorą Žemaitijoje 1918 m. atsakiusį baltuoju, 1926 m. Kaune įvykdžiusį antidemokratinį karinį perversmą, nukreiptą prieš kairiuosius ir atvedusį į valdžią autoritarinę Antano Smetonos valdžią, o 1944 metais nepaklususį netgi vokiečių karinei vadovybei ir išsaugojusį daugelio lietuvių gyvybes.

Nuopelnų įvertinimas

• Šv. Jurgio 4 laipsnio kryžius.
• Šv. Onos 4 laipsnio ordinas.
• 1923 m. – Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas.
• 1926 m. – Latvijos gynybos sąjungos bronzos medalis.
• 1928 m. – DLK Gedimino 2 laipsnio ordinas. 1928-05-10 P. Plechavičius atisakė šio ordino, nes tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe".
• 1928 m. – Savanorio medalis.
• 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis.
• 1928 m.- Italijos karūnos 2 laipsnio ordinas.
• 1929 m. – Latvijos išsivadavimo karo 10- mečio medalis.
• 1952 m. – Amerikos lietuvių legiono garbės ženklas.
• 2004 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Atminimo įamžinimas

• Paminklinis akmuo tėviškėje Bukančiuose, Mažeikių raj. (2008 m.).
• Paminklinis akmuo Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse.
• Paminklas Kauno Karo muziejaus sodelyje (skulpt. Juozas Šlivinskas, 2008 m.).
• Kaune veikia Generolo Povilo Plechavičiaus jaunojo kario mokykla (2009 m.).
• Panevėžyje suteiktas generolo vardas skverui ties Vilniaus-Klaipėdos gatvių sankryža, atidengtas atminimo ženklas (2012 m.).

Literatūra

• Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1961. – T. 23. – P. 119.
• Gen. Povilas Plechavičius. – Brooklyn, 1978. – 300 p.
• Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m. – V., 2006. – T. 6. – P.133-134.