Pranciškus Ksaveras Bogušas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pranciškus Ksaveras Bogušas
lenk. Franciszek Ksawery Michał Bohusz
Franciszek Ksawery Bohusz (1746-1820).PNG
Herbas "Odyniec"
Herbas "Odyniec"
Gimė 1746 m. sausio 1 d.
Vaizgeniai, Pabaisko valsčius, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Mirė 1820 m. balandžio 4 d. (74 metai)
Varšuva, Lenkijos karalystė
Veikla Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas

Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas (Bohušas, Bauža, lenk. Franciszek Ksawery Michał Bohusz, 1746 m. sausio 1 d. Vaizgeniai, Pabaisko valsčius1820 m. balandžio 4 d. Varšuva, Lenkijos karalystė) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brolis Ignotas Bogušas. Nuo 1761 m. jėzuitas. Studijavo Vilniaus akademijoje ir Romoje. Nuo 1768 m. kunigas. Nuo 1768 m. Gardino jėzuitų kolegijoje dėstė prancūzų kalbą. 17731780 m. valstybinių ekonomijų valdytojo giminaičio A. Tyzenhauzo sekretorius, ekonomikos patarėjas. Su juo 17771778 m. apkeliavo daugelį Vidurio ir Vakarų Europos šalių. 17801782 m. su pertraukomis – Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka. Nuo 1781 m. prelatas, Vilniaus vyskupo koadjutorius. 1792 m. buvo suimtas Targovicos konfederatų. Rėmė 1794 m. sukilimo dalyvius, bendradarbiavo su J. Jasinskiu. Rusijos valdžios ištremtas į Smolenską ir 17941795 m. kalintas. 1803-1804 m. Lietuvos mokyklų generalinis vizitatorius. Vizitacijos akte (1803 m., rankraštis) kėlė pažangias pedagogines idėjas, rūpinosi valstiečių mokymo vidurinėse mokyklose sąlygomis. Nuo 1804 m. gyveno Varšuvoje, dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos veikloje.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašė lenkų kalba. „Kelionių dienoraštyje“ (Dziennik podróży 2 t. 1903 m.; autorius įrašytas Stanislavas Stašicas) [1] kritikavo socialinius santykius, siūlė suteikti laisvę baudžiauninkams, reformuoti švietimą. Studijoje „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (O początkach narodu języka litewskiego rozprawa 1808 m.; ištraukos rusų kalba 1811 m., prancūzų kalba 1939 m., lietuvių kalba 1957 m.) neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, įrodinėjo, kad lietuviai kilę iš herulių, nuo seno gyvena Lietuvoje, kad lietuvių kalba labai sena, tinka grožinei literatūrai ir turi teisę būti vartojama viešajame gyvenime. Studija sukėlė lenkų ir lietuvių visuomenės susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, kalba, ji buvo paskelbta rusiškai (1811), rankraščiuose liko jos vertimai į vokiečių ir prancūzų kalbas. Teigė, kad lietuvių kalba turėjusi savo raštą, tačiau šis per amžius neišlikęs, ir pateikė 4 eilutes iš Ovidijaus ir 30 eilučių iš Vergilijaus kūrinių vertimų į lietuvių kalbą „laimingai išlikusias“ nuotrupas.

Parašė Baro konfederacijos istoriją (pagal brolio Ignoto surinktą medžiagą; 3 t., rankraštis; neišliko), straipsnių apie J. Chreptavičių (1816 m.), M. Počobutą (1817 m.), A. Tyzenhauzą (1819 m.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės socialiniais ir ekonominiais klausimais. Parengė Vilniaus katedros kapitulos 15011783 m. aktų santraukas (1895 m.). Į lenkų kalbą išvertė Napoleono kodeksą.[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Maciūnas. Bohušo veikalas apie lietuvių kalbą / Archivum philolugicum kn. 6, 1937 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Czesław Leśniewski. Bohusz - nie Staszic / Przegląd Historyczny, serija 2 t. 6 19261927 m.
  2. Meilė LukšienėPranciškus Ksaveras Bogušas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 316 psl.