LDK-Maskvos karas (1500–1503)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
LDK-Maskvos karas (1500–1503)
Priklauso: LDK-Maskvos karai
Helena Moskiewska.JPG
Aleksandras su Ivano III dukterimi Elena
Data 15001503 m.
Vieta rytinės LDK teritorijos
Rezultatas Maskvos pergalė, teritorijos plėtra
Priežastis LDK kunigaikščių perėjimas tarnauti Maskvai
Kariaujančios pusės
Alex K Grundwald flags 1410-03.svg LDK

LivonianShield.svg Livonijos konfederacija

Coat of arms of Russia (XV Century).svg Maskvos Didžioji Kunigaikštystė

Flag of the Crimean Tatar people.svg Krymo chanatas

Vadovai ir kariniai vadai
Alex K Grundwald flags 1410-03.svg Aleksandras

Herb Ostrogski.jpg Konstantinas Ostrogiškis
LivonianShield.svg Valteris fon Pletenbergas

Coat of arms of Russia (XV Century).svg Ivanas III

Danila Ščenia
Flag of the Crimean Tatar people.svg Mengli Girėjus

LDK-Maskvos karas (15001503) buvo antrasis karas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės dėl dominavimo Rytų Europoje, šiandienos Ukrainos ir Rusijos Federacijos vakarinėse teritorijose. LDK pusę palaikė Livonijos ordinas, o Maskvą rėmė Krymo chanatas.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivanas III, sėkmingai po Pasienio karo (1487–1494) privertęs Aleksandrą nusileisti ir sudaryti LDK nepalankią Amžinosios taikos sutartį, vesti savo dukterį Eleną, nesustojo ir toliau į savo pusę viliojo pasienio kunigaikštystes.

1500 m. balandį į Maskvos pusę stojo Belo kunigaikštis. LDK protestas buvo atmestas ir gegužę Maskvai stojo tarnauti jau ir Naugardo-Seversko, Rilsko, Radogošo, Starodubo, Gomelio, Černigovo, Karačevo, Chotimlio valdovai.

Ivanas III, nelaukdamas LDK reakcijos, pats pradėjo karinius veiksmus juos motyvuodamas neva skriaudžiamų stačiatikių gynimo pretekstu.

1500 metų karinė kampanija

Karo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1500 m. liepos 14 d. MDK kariuomenė prie Vedrošos kaimo (dab. Rusijos Smolensko srities Dorogobužo rajono miestelis vardu Aleksino) stipriai sumušė Konstantino Ostrogiškio vadovaujamą LDK kariuomenės avangardą, į nelaisvę paėmė patį kariuomenės vadą Konstantiną Ostrogiškį. Iki 1500 m. rugpjūčio rusai pasiekė Dniepro vidurupį ir užėmė maždaug trečdalį LDK teritorijos.

1501 m. pavasario pab. ar vasaros pradžioje Aleksandro iniciatyva buvo sudaryta prieš Maskvos DK ir jos sąjungininką Krymo chanatą nukreipta LDK ir Aukso Ordos karinio bendradarbiavimo sutartis (derybos dėl šios sutarties vyko jau nuo 1496 m.), tačiau ji neteko reikšmės jau 1502 m. birželį, tada Krymo totoriams netoli Vorsklos upės kone visiškai sunaikinus Aukso Ordos karines pajėgas, o netrukus po to galutinai iširus pačiai Aukso Ordos valstybei.

Kur kas naudingesnė Lietuvai buvo 1501 m. kovo 3 d. Aleksandro ir Livonijos ordino magistro Valterio Pletenberbo sudaryta prieš Maskvą ir jos sąjungininką Pskovą nukreipta LDK ir Livonijos karinė sutartis (Vendeno sutartis pasirašyta t. p. metų birželio 21 d.), 15011503 m. atitraukusi dalį maskvėnų pajėgų iš Maskvos-Lietuvos į Pskovo-Livonijos frontą.

1501 m. lapkričio 4 d. – Mstislavlio mūšis

Rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1503 m. kovo 25 d. sudarytos 6 metų laikotarpio paliaubos. LDK neteko ~210 tūkst. km² teritorijos – Okos ir Dniepro upių aukštupio teritorijų su 19 pasienio miestų, įskaitant Černigovą, Gomelį, Naugardą-Severską (Severėnų Naugardą), Starodubą, Toropecą ir Brianską. Prarasta 70 valsčių, 22 miestelių ir 13 kaimų – beveik trečdalio teritorijos.

Tačiau Maskvos kurstomas Krymo chanas LDK žemių puldinėjimų nenutraukė ir po šių paliaubų pasirašymo – totorių grėsmė etninei Lietuvai buvo pašalinta tik 1506 m. rugpjūčio 6 d., kai Mykolo Glinskio vadovaujamai LDK kariuomenė Klecko mūšyje sunaikino kone visas Krymo chanato karines pajėgas.

Ivanui III mirus, LDK įveikus Krymo chanatą, 1507 m. vasarį LDK Seimas pareikalavo MDK grąžinti iki Blagoveščensko paliaubų buvusias ribas ir pradėjo trečiąjį LDK-Maskvos karą.