Vorsklos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vorsklos mūšis
Priklauso: LDK – totorių karai
Facial Chronicle - b.11, p.421 - Battle at Vorskla.jpg
Data 1399 m. rugpjūčio 12 d.
Vieta prie Vorsklos upės, dabartinė Ukraina
Rezultatas Aukso ordos pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Pogon Litewska.jpg LDK,
Lenkijos karalystė,
Den tyske ordens skjold.svgKryžiuočių ordinas,
Coat of arms of Moldavia.svgMoldavijos kunigaikštystė
Valahia.gifValachija
Tochtamyšo totoriai
Aukso orda
Vadovai ir kariniai vadai
Vytautas, Tochtamyšas Edigėjus,
Timūras-Kutlukas
Pajėgos
50 kunigaikščių ir apie 38 000 karių [1] 90 000 karių.
Nuostoliai
žuvo 20 kunigaikščių ir daugiau nei pusė karių [2] tikslus skaičius nežinomas, maži

Vorsklos mūšis buvo vienas iš didžiausių ir kruviniausių viduramžių Rytų Europos mūšių.[3] Mūšis įvyko 1399 m. rugpjūčio 12 d. tarp totorių ordų, vadovaujamų emyro Edygos (Edigėjaus) ir Timūro Kutlugo, bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vadovaujamų pajėgų. Mūšis baigėsi visišku Vytauto kariuomenės sutriuškinimu.

Politinė situacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIV a. antroje pusėje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis varžėsi dėl pasienio valdų, bei derlingų pietų žemių, kurios anksčiau buvo Aukso Ordos įtakos sferoje. Susvyravus totorių galiai, Dmitrijus Donietis nugalėjo Aukso Ordą Kulikovo mūšyje (1380), tačiau po kelerių metų Maskvoje buvo apsiaustas chano Tochtamyšo.

Mūšio pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tochtamyšas po konfliktų Ordos viduje su chanu Timūru Kutlugu ir emyru Edyga, kuriuos palaikė didysis Tamerlanas, buvo pašalintas iš sosto. Tuomet Tochtamyšas paprašė Vytauto pagalbos, kuris surinko didžiulę kariuomenę. Jungtinę kariuomenę, kuriai vadovavo Vytautas Didysis sudarė LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos karalystės bei Kryžiuočių Ordino kariai.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pralaimėjimas stipriai susilpnino Vytauto politinę įtaką regione. Teko atsisakyti planų prisijungti prie LDK visas rusų žemes ir privertė ieškoti kompromiso su Jogaila bei Lenkijos ponais. Jų pagalbos reikėjo atsverti po mūšio išaugusias Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pozicijas regione, kaip rusų žemių vienytojos, ir antilietuviškos nuotaikos LDK slaviškose žemėse. Dėl to buvo sudaryti Vilniaus ir Radomo susitarimai siekiantys kompromiso tarp pusbrolių, Vytauto ir Jogailos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius „Mokslas“ 1991.
  2. Z.Ivinskis. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius „Mokslas“ 1991.
  3. Romas Batūra. Vorsklos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 428 psl.