Pereiti prie turinio

Smolenskas

Koordinatės: 54°47′00″ š. pl. 32°03′00″ r. ilg. / 54.78333°š. pl. 32.05000°r. ilg. / 54.78333; 32.05000 (Smolenskas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Smolensk)
Smolenskas
rus. Смоленск
            
Smolensko istorinis centras
Smolenskas
Smolenskas
54°47′00″ š. pl. 32°03′00″ r. ilg. / 54.78333°š. pl. 32.05000°r. ilg. / 54.78333; 32.05000 (Smolenskas)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Smolensko sritis Smolensko sritis
Įkūrimo data 863 m.
Gyventojų (2021) 320 170
Plotas 288,5 km²
Tankumas (2021) 1 110 žm./km²
Vikiteka Smolenskas
Kirčiavimas Smoleñskas

Smolenskas – miestas Rusijoje, prie Dniepro upės, srities centras, geležinkelio mazgas. Įsikūręs 400 km į pietvakarius nuo Maskvos ir 500 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Išvystyta mašinų gamyba, lengvoji ir maisto pramonė. 7 vidurinės mokyklos, 2 teatrai. Smolensko linų muziejus, Didžiojo tėvynės karo muziejus, dailės galerija, skulptūrų muziejus. Yra istorijos, architektūros ir dailės muziejus – draustinis.

Daugiau kaip pusantro šimto metų, – nuo 1395 m. iki 1514 m. ir nuo 1611 m. iki 1667 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, Romos apeigų katalikų ir graikų apeigų katalikų (unitų) Smolensko vyskupysčių centras, čia veikė jėzuitų akademija. ATR valdovas Zigmantas Vaza miestui buvo suteikęs Magdeburgo teisę. Smolensko dailės galerijoje saugomi LDK didikų giminių Pacų, Sapiegų ir su jais susijusių giminių portretai.

Vilniuje Naujamiesčio seniūnijoje yra Smolensko miesto vardo gatvė.[1] Rusijos, Gudijos ir Ukrainos miestuose taip pat yra Smolensko miesto vardo gatvės.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 863 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo (Uspenijos) soboras. 2014 m.

Tai vienas seniausių Rusijos miestų, Kijevo amžininkas, rašytiniuose šaliniuose minimas jau 863 metais. Tuomet jis buvo krivičių žemių centras, susikūręs Rytų Europos didžiojo vandens prekybos kelio iš Skandinavijos į Graikiją ir kitų svarbių prekybos kelių kryžkelėje. Greta vietos gyventojų krivičių IX a. Smolenske ėmė kurtis iš Skandinavijos atvykę plėšikaujantieji vikingų pirkliai. 882 m. Naugardo kunigaikštis Olegas užkariavo Smolenską ir prijungė prie Kijevo Rusios, kaip forpostą tarp Kijevo ir Naugardo. 1101 m. kunigaikščio Vladimiro Monomacho nurodymu Smolenske buvo pastatytas pirmasis Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras. Kijevo Rusios valstybei skylant, nuo XII a. miestas tapo savarankiškos Smolensko kunigaikštės sostine. 1137 m. Smolenske įkurta stačiatikių bažnyčios vyskupija. Smolenske nuo pat įkūrimo pradžios buvo svarbi tvirtovė. Iš kitų Rusios kunigaikštysčių miestų Smolenskas išsiskyrė ir mūrinių šventovių gausa: XII–XIII a. čia veikė keliolika cerkvių.[2] Kunigaikštis Rostislavas XII a. Smolenską apjuosė pilies siena.[3]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1404 m. Smolensko sukilimas.
1514 m. Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė užima Smolenską.

Nuo XIII a. pradžios ir Mindaugo laikais Smolenską bei jo žemes ima dažnai puldinėti lietuviai. Po mongolų totorių antplūdžio susilpnėjęs miestas XII a. pabaigoje pateko į Lietuvos įtaką. Gedimino valdymo pradžioje Smolenskas buvo vasalinėje LDK priklausomybėje. Vytautas valdymo pradžioje miestą kontroliavo per savo skiriamus vasalinius kunigaikščius, bet 1395 m. mieste pasodino savo vietininką. 1387 m. beveik visi miesto gyventojai mirė nuo maro. 1399 m. Vytautui pralaimėjus Vorsklos mūšį Smolenskas ėmė maištauti prieš LDK ir 1401 m. išvijo jo skirtą vietininką. 1404 m. maištą Smolenske pavyko numalšinti ir Vytautas miestą bei visą sritį prijungė prie LDK. Smolensko pulkai pasižymėjo Žalgirio mūšyje.[4]

1440 m. smolenskiečiai, Maskvos sukurstyti, sukilo prieš LDK valdymą ir išvarė jos vietininką.[5] Sukilimui numalšinti prireikė kelerių metų.[6] Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei plečiant ekspansiją į vakarus, Smolenskas tapo itin svarbus kovų tarp LDK ir Maskvos objektas. Smolenskas buvo „raktas į Maskvos valstybę“ dėl savo labai palankios strateginės padėties. Vis dėlto 1449 m. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis ir Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II pasirašė sutartį, kuria Maskva visiems laikams atsisakė savo pretenzijų į Smolenską.[7] Tačiau šios sutarties Maskva laikėsi neilgai. 1502 m. rugsėjo 6 d. LDK-Maskvos karo metu Smolenską apsiautė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III sūnaus Dmitrijaus Žilkos vadovaujama kariuomenė, tačiau miesto gynybai LDK didžiojo etmono Stanislovo Kiškos vadovaujama įgula atsilaikė ir puolimą atrėmė. 1508 m. įkurta Smolensko vaivaidija.

1514 m. liepos 31 d. Smolensko vaivada Jurijus Sologubas kapituliavo prieš miestą apgulusią Maskvos kariuomenę, vadovaujamą kunigaikščio Mykolo Glinskio. Ginant miestą nuo Maskvos pasižymėjo buvęs Smolensko vaivada Jurgis Hlebavičius ir jo sūnus Mykolas Hlebavičius, kuris šioje kovoje ir žuvo. Smolenskas beveik šimtmečiui pateko į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Vasilijus III, kaip padėką už šią pergalę 1524 m. Maskvos Devičės lauke, iš kur prieš dešimtmetį išvyko kariuomenė Smolenskui iš LDK atsiimi, įsakė pastatyti Novodevičės vienuolyną ir jį dedikavo Smolensko Dievo Motinos ikonai (ogitrija)[8]. Smolenskui ginti nuo ATR Borisas Godunovas 1596–1602 m. miestą ir pilį apjuosė galingais mūrais.

ATR kariuomenė, pasinaudojusi didžiąja Maskvos suirute (Сму́тное вре́мя), 1609 m. Smolenską apgulė ir 1611 m. birželio 13 d., – po 20 mėnesių trukusios apsiausties, paėmė. Miesto gynybai vadovavo vaivada Michailas Šeinas. Smolenskas tapo LDK dalimi, kaip Smolensko vaivadijos centras.[9] Deulino paliaubų sutartimi 1618 m. Rusija buvo priversta pripažinti Smolenską ATR dalimi.

ATR kariuomenė prie Smolensko 1609-1611 m.

1611 m. lapkričio 6 d. ATR valdovas Zigmantas Vaza Smolenskui suteikė Magdeburgo teises, [10] buvo reglamentuotas vyskupo turgų organizavimas, įsteigti keturi amatininkų cechai, numatytos mūrinės rotušės statybos miesto centre, suteiktas herbas – šv. arkangelo Mykolo figūra raudoname fone. 1611 metais įkurta Romos Katalikų bažnyčios Smolensko vyskupija, gyvavusi iki 1809 m. Pirmasis Smolensko Romos Katalikų bažnyčios vyskupas buvo paskirtas tik 1636 m. Juo tapo Petras Parčevskis. 1625 m. įkurta iki 1778 m. gyvavusi Smolensko unitų vyskupija. Pirmuoju Smolensko unitų vyskupu 1625 m. paskirtas Leonas Kreuza-Rževuskis. Mieste intensyviai statomos katalikų šventovės: jėzuitų (1619-1621 m.), bernardinų (1620 m.), bažnyčios ir vienuolynai, bazilijonų vienuolynas, Zigmanto katedra. 1619 m. Smolensko vaivada Aleksandras Korvinas Gosievskis šalia miesto įsteigė iki 1654 m. veikusią, apie 700 studentų turėjusią (kurių didžioji dalis buvo stačiatikių tikėjimo) jėzuitų akademiją [11], taip pat pastatė bastioninę Smolensko citadelę. ATR-Maskvos karo metu 1632 m. spalio mėnesį Michailo Šeino vadovaujama Rusijos kariuomenė apgulė miestą, tačiau 1634 m. kovo 1 d. buvo priversti kapituliuoti prieš Vladislovą Vazą. Dėl šios nesėkmės rusai apkaltino Michailą Šeiną, kuriam 1634 m. Raudonojoje aikštėje buvo įvykdyta mirties bausmė.

1635 m. LDK valdomame Smolenske buvo apie 6 000 gyventojų ir 1 000 namų.

ATR-Rusijos karo metu 1654 m. liepos 7 d. didžiulė Rusijos kariuomenė apgulė Smolenską. Miestas kapituliavo tų pačių metų rugsėjo 23 d. Smolensko gynybai vadovavo vaivada Filipas Kazimieras Obuchovičius. Pagal 1667 m. Andusovo paliaubų ir 1686 m. Amžinosios taikos sutartį Smolenskas atiteko Rusijai.

Rusijos sudėtyje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Smolensko Kremliaus gynybinė siena (2014 m.)
Miestas vokiečių okupacijos metais

1708 m. Smolenskas paverstas Rusijos carystės gubernijos centru, buvo ir apskrities centras.[12] XVIII a. pradžioje Smolenskas buvo viena iš svarbiausių Rusijos karinių tvirtovių. Šiaurės karo metu 1708 m. rugsėjo 22 d. mūšyje prie Smolensko Švedija sumušė Rusijos kariuomenę. Pagal 1780 m. surašymo duomenis Smolenske buvo apie 3000 gyventojų ir 11 000 namų. Po 1794 m. sukilimo viename iš Smolensko vienuolynų buvo kalinamas ir iš čia į tremtį Sibire išsiųstas LDK karininkas, etnografas, Kamčatkos tyrinėtojas Jozefas Kopecas. Tais pačiais metais Smolenske kalintas ir Pranciškus Ksaveras Bogušas. 1812 m. vasarą Prancūzijos invazijos į Rusiją metu miestas po mūšio buvo prancūzų okupuotas. Tų pačių metų lapkričio 15-18 d. netoli Smolensko Krasnojos mūšyje rusai sumušė atsitraukiančią Napoleono kariuomenę.

XIX a. Smolenskas augo kaip miestas prie Maskvos–Varšuvos geležinkelio.

1901 m. Smolenske paleista tramvajaus linija.

1911 m. Rusija, minėdama 300 metų „Smolensko gynybos nuo lenkų“ sukaktį, ant miesto Dievo Motinos Uspenijos soboro sienos pakabino memorialinę lentą, skirtą Smolensko arkivyskupui Sergijui, vaivadai Michailui Šeinui, kunigaikščiui Petrui Gorčakovui, taip pat „šauniesiems kariams, žuvusiems 1611 m. birželio 3 d. susprogdintos Monomacho cerkvės griuvėsiuose, piliečiams – kankiniams“.

1940 m. pavasarį netoli Smolensko esančiame Katynės miške represinės Sovietų Sąjungos struktūros sušaudė daugiau nei 21 000 Lenkijos karininkų belaisvių.

Nuo 1941 m. liepos 16 d. iki 1943 m. rugsėjo 25 d. Smolenską buvo užėmusi ir okupavusi nacistinė Vokietija. Miestas buvo beveik visas sugriautas ir išvaduotas po Smolensko operacijos.

1985 m. gegužės 6 d. Smolenskui suteiktas miesto – didvyrio vardas.

2010 m. balandžio 10 d. prie miesto sudužo lėktuvas su Lenkijos prezidentu Lechu Kačinskiu ir kitais aukštais šalies pareigūnais, vykusiais į 70 – asias Katynės žudynių aukų pagerbimo metines.

Paveldas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lopatino sode išlikęs Karališkasis bastionas, supiltas ATR kariuomenės 1611–1613 m. užimant miestą.[13]
  • Miesto gynybinė siena su bokštais (Smolensko Kremlius). Pastatytas 1595-1602 m. Boriso Godunovo įsakymu. Architektas Fiodoras Konis;
  • Karališkasis (Zigmanto) bastionas ir Šeino bastionas (XVII a. I pusė);
  • Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) barokinis soboras. Statybos metai 1732-1740;
  • Šv. Jono evangelisto cerkvė (XII a. 7-9 deš.);
  • Šv. arkangelo Mykolo cerkvė (XII a.);
  • Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus cerkvė (XII a. vidurys).

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Chodykinai – iš Smolensko kilusi rusėniška LDK bajorų giminė;
  • Grigorijus Potiomkinas (1739–1791) – Rusijos valstybės veikėjas, kariškis. Gimė Čiževo kaime Smolensko gubernijoje;
  • Michailas Glinka (1804–1857) – kompozitorius. Gimė Novospaskojos kaime Smolensko gubernijoje;
  • Timofėjus Michailovas (1859–1881) – revoliucionierius, pasikėsinimo į caro Aleksandro II gyvybę dalyvis. Gimė Gavrilkovo kaime Smolensko gubernijoje;
  • Jonas Moigis (1867–1933) – teisininkas. Nuo XIX a. pab. iki 1921 m. dirbo Smolensko apygardos teisme[14];
  • Aleksandras Beliajevas (1884–1942) – rašytojas. Gimė Smolenske;
  • Semionas Lavočkinas (1900–1960) – TSRS aviacijos konstruktorius. Gimė Smolenske;
  • Antanas Sniečkus (1903–1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas. Nelegaliai emigravęs iš Lietuvos 1921–1925 m. Smolenske vykdė revoliucinę veiklą;
  • Isaac Asimov (1920–1992) – JAV rašytojas, fantastas. Gimė Petrovičiuose, dabartinėje Smolensko srityje;
  • Jurijus Nikulinas (1921–1997) – tarybinis aktorius ir klounas. Gimė Demidovo gyvenvietėje, Smolensko apskrityje[15];
  • Jurijus Gagarinas (1934–1968) – kosmonautas. Smolensko garbės pilietis;
  • Larisa Dmitrijeva (1950) – Lietuvos politikė. Gimė Smolenske.

Sportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ http://vilnius21.lt/smolensko-g1854930.html
  2. ↑ Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p.558.
  3. ↑ Avižonis K. Rinktiniai raštai, t. IV, Vilnius, 1994, p. 507.
  4. ↑ Samoškaitė, Eglė (2015-07-17). „Peržengė ribas: rusai pasiskelbė laimėję Žalgirio mūšį“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-08-02.
  5. ↑ Полехов, С., В., Смоленское восстание 1440 года // Исторический вестник 2014, Т.7 154 Литва, Русь и Польша XIII-XVI вв.
  6. ↑ http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-smolensko-sukilimas-1440-metais-582-377895
  7. ↑ Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв. М.; Л.,1950. № 53. С. 160.
  8. ↑ Новодевичий Богородице-Смоленский монастырь // Россия: Иллюстрированная энциклопедия / Редактор-составитель Ю. А. Никифоров. — М.: „ОЛМА Медиа Групп“, „ОЛМА-ПРЕСС Образование“, 2006. — С. 370–371. — 600 с. — 7 000 экз. — ISBN 5-373-00239-9, ISBN 5-94849-897-2.
  9. ↑ Saviščevas, Eugenijus (2013-09-12). „LDK istorija: Kaip Lietuva 1611 metais atgavo Smolenską“. 15min. Nuoroda tikrinta 2024-07-22.
  10. ↑ Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, tom IV: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie. XIV–XVIII wiek, pod redakcją Andrzeja Rachuby, Warszawa 2003, s. 225.
  11. ↑ http://www.jezuici.krakow.pl/cgi-bin/rjbo?b=enc&n=6239&q=0
  12. ↑ Smoleńsk. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 897 psl. (lenk.)
  13. ↑ Karališkasis bastionas (ru) // visitsmolensk.ru
  14. ↑ http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/jonas-moigis---vaiksciojantis-teisingumas-1407271/
  15. ↑ http://pasaulis.lrytas.lt/-13182665111318194180-smolensko-srityje-atidengtas-paminklas-legendiniam-rus%C5%B3-klounui-j-nikulinui.htm Archyvuota kopija 2016-11-04 iš Wayback Machine projekto.
  16. ↑ „Стадион при академии физкультуры в Смоленске. Схема трибун“. alvin-almazov.ru. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
  17. ↑ „Стадион «Арена СГАФКСТ»“. Sportbox.ru. Nuoroda tikrinta 2020-08-08.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Smolenskas&oldid=7367619"