Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pradžia)
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 200 419 straipsnių

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 200 tūkstančių straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Paplūdimys Kosta del Solyje. Fone – Blankos kalnai

Kosta del Solis (isp. Costa del Sol – „Saulės pakrantė“) – Ispanijos pietuose esantis regionas, priklausantis autonominiam Andalūzijos regionui. Regioną sudaro pakrantės miestai ir miesteliai, esantys Malagos provincijoje. Kosta del Solis yra išsidėstęs tarp dviejų mažiau žinomų pakrantės regionų – Kosta de la Luso ir Kosta Tropikalio. Anksčiau regioną sudarė nedidelės žvejų gyvenvietės. Šiandien pakrantė yra visame pasaulyje žinoma, turistų gausiai lankoma vieta. Didžiausias Kosta del Solio miestas yra Malaga. Regione taip pat yra šie miestai: Toremolinosas, Benalmadena, Fuenchirola, Michasas, Marbelja, San Pedro de Alkantara, Estepona, Manilva, Kasaresas, Rinkon de la Viktorija, Veles Malaga, Nercha, Frigilijana ir Toroksas. Regionas tęsiasi nuo Maro-Sero uolų rytuose iki Čiuljeros kyšulio vakaruose. Jis užima siaurą pakrantės juostą, kurią šiaurėje riboja pietinės Andalūzijos kalnų grandinės, o pietuose – Viduržemio jūra. Pakrantės kraštovaizdis yra gana įvairus. Čia vyrauja paplūdimiai, uolos, estuarijos, įlankos bei kopos. Upės gana trumpos ir sezoninės. Žemdirbystė čia beveik nevystoma. Kosta del Solyje šilti orai vyrauja ištisus metus. Pavyzdžiui, Malagoje saulė vidutiniškai šviečia 3 000 valandų per metus.

Pakrantėje gyvenvietės pradėjo kurtis prieš maždaug 2 800 metų. Pirmieji čia apsigyvenę žmonės, manoma, buvo viena iš senovės keltiberų genčių. Maždaug 770 m. pr. m. e. finikiečiai čia įkūrė Malakos koloniją, o nuo VI a. pr. m. e. ją valdė Kartagina. Nuo 218 m. pr. m. e. regionas buvo valdomas Romos respublikos, o pirmojo amžiaus pabaigoje jis tapo Romos imperijos dalimi.

Po Romos imperijos žlugimo V a. viename jos buvusiame regione, Hispania Baetica, kuriam priklausė ir dabartinis Kosta del Solis, apsigyveno germanai ir kai kurie Bizantijos imperijos gyventojai. V–VIII a. pietinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Vestgotų karalystės dalis. 711 m. regioną užkariavo musulmonai, o miestas, kuris jau tada buvo žinomas Malagos vardu (arab. مالقة) buvo aptvertas gynybinėmis sienomis. 1026 m. Malaga tapo Malagos taifos, kurią valdė Hamudidų dinastija, sostine. Taifa buvo Kordobos kalifato dalis.

1487 m. vykusi Malagos apgultis buvo viena ilgiausių rekonkistos apgulčių. XVI a. vietovėje dėl įvairių ligų epidemijų, prasto derliaus, potvynių ir žemės drebėjimų gyventojų ėmė nuolat mažėti.

XVIII a. prekyba, kurioje daugiausiai dalyvavo užsienio prekybininkai, buvo pagrindinis Malagos provincijos įplaukų šaltinis. Vynas ir razinos buvo pagrindinis regiono eksportas. Atnaujintas Malagos uostas ir nutiesti keliai palengvino Malagos vynų eksportą.

Malaga buvo labai svarbi Ispanijos Burbonų užsienio politikoje. Mieste buvo tvarkomi regioninės kariuomenės bei visos Viduržemio jūros gynybos reikalai. Po 1704 m. vykusio Malagos mūšio, po kurio ispanai prarado Gibraltarą britams, Malaga tapo pagrindine sąsiaurio gynybos baze Ispanijoje.

Antroje XVIII a. pusėje, pastačius San Telmo akveduką, Malagoje buvo išspręstos nuolatinės vandens tiekimo miestui problemos. Akveduko statybos buvo vienas didžiausių to meto Ispanijos infrastruktūros projektų. Nors tuo laikotarpiu didžiąją regiono gyventojų dalį sudarė valstiečiai ir darbininkų klasės atstovai, po truputį ėmė augti į verslą orientuotų viduriniosios klasės atstovų skaičius, kurie padėjo pagrindus XIX a. ekonominiam pakilimui.

Daugiau…


Naujienos


rugpjūčio 14 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Skroblus Rudnelėje.JPG
Skroblaus upelis atokiame Rudnelės kaime (Dzūkijos nacionalinis parkas, Varėnos rajonas)
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Dauguma lašišinių šeimos žuvų migruoja didelius atstumus į upes ir kanalus neršti

Žuvų migracija − tai žuvų plaukimas į kitas vietas neršti, maitintis, žiemoti.

Žuvys gali migruoti ne tik aktyviai, bet ir pasyviai, t. y. jas (daugiausia jų ikrus arba lervas, rečiau suaugusias žuvis) gali nešti jūrų arba upių srovės. Poreikį migruoti sukelia įvairūs veiksniai, pvz., lytinių produktų brendimas, tam tikra nutukimo būklė.

Manoma, kad sezoninė žuvų migracija yra susijusi su jų didesniais šansais išgyventi ir augti. Vadinasi, migruojantiems individams migracija yra naudinga − jie gali surasti daugiau maisto arba išvengti kokių nors jiems nepalankių veiksnių poveikio.

Neršto migracija yra ryškiausia ir tolimiausia (iki kelių tūkstančių kilometrų). Neršto migracijos metu daugelio rūšių žuvys nesimaitina, o po neršto žūva. Daugelis jūrinių žuvų neršti plaukia prie krantų, kitos (pvz., baltasis paltusas) leidžiasi iš paviršiaus gilyn.

Anadrominė migracija, kai dauguma migruojančių žuvų gyvena jūrose, o neršti plaukia į upes. Anadrominiai migrantai yra daugiausia Šiaurės pusrutulio praeivės žuvys (pvz., silkinės, lašišinės, eršketinės).

Katadrominė migracija, kai žuvys (jų nėra daug) auga ir maitinasi upėse, o neršti plaukia į jūras. Katadrominiai migrantai yra, pvz., upiniai unguriai, kai kurios grundalų rūšys.

Mitybos migracija − tai žuvų plaukimas į vietas, kur daugiau maisto. Praeivės žuvys plaukia į atvirą jūrą arba į apysūrius vandenis prie upių žiočių atsiganyti.

Žiemojimo migracija būdinga daugeliui jūrinių ir praeivių žuvų. Iš šaltesnių vandenų žuvys plaukia žiemoti į šiltesnius (praleidusios vasarą jūrose, žiemai plaukia į upių žiotis, pvz., karšis, šamas), ežeruose leidžiasi į duburius. Tačiau, pvz., kuojos migruodamos žiemą iš ežerų į upelius išvengia susidūrimo su jų plėšrūnais, (pvz., lydekomis ir didžiaisiais kormoranais).

Gyvūnų migraciją tiriančių mokslininkų tikslas − išsiaiškinti, kada, kur, kodėl ir kaip jie migruoja. Telemetrija yra vienas pagrindinių tyrėjų naudojamų metodų. Žymeklius galima įterpti į tiriamo gyvūno organizmą ar pritvirtinti jo išorėje. Tai, kad šiuose tyrimuose naudoti žymekliai neturi neigiamo poveikio žuvims, įrodyta tyrimais, o žuvų ženklinimui buvo gautas leidimas.

Daugiau…

Šios savaitės iniciatyva yra gyvūnų migracija.

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga