Messerschmitt Me 321 Gigant

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Messerschmitt Me 321 Gigant
Tipas Karinis krovininis sklandytuvas
Gamintojas Trečiasis Reichas Messerschmitt
Gamybos metai 1941 m. birželis - 1942 m. balandis
Pirmas skrydis 1941 m. vasario 25 d.
Būsena Nenaudojamas
Pagrindiniai naudotojai Liuftvafė
Pagaminta vnt. 200

Messerschmitt Me 321 Gigant – Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos (Trečiojo Reicho) įmonės „Messerschmitt“ sukurtas krovininis sklandytuvas. Me 321 buvo skirtas didelės apimties puolimo operacijoms. Orlaivis buvo nedaug naudojamas dėl riboto tinkamų vilkikų prieinamumo, didelio pažeidumo skrydžio metu ir sudėtingo antžeminio valdymo.

1942 m. pradžioje Me 321 pagrindu buvo sukurtas šešiamotoris transporto lėktuvas „Messerschmitt Me 323 Gigant“.[1]

Kūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelio transporto sklandytuvo poreikis Vokietijos kariuomenei iškilo rengiantis galimai invazijai į Didžiąją Britaniją (operacija „Jūrų liūtas“). Liuftvafės Transporto vadovybė akcentavo akivaizdų poreikį turėti didesnės talpos krovinius ir kariuomenę gabenantį orlaivį nei jos pagrindinis jos naudotas transporto lėktuvas Junkers Ju 52/3m.[2]

Vokietijos karinei vadovybei 1940 m. gruodį atidėjus operacijos „Jūrų liūtas“ planus ir dėmesį sutelkus pasirengimui invazijai į SSRS (operacija „Barbarossa“), buvo nustatyta, kad ekonomiškiausias transporto aviacijos poreikių sprendimas bus naudoti sklandytuvus. Atitinkamai, Liuftvafės techninis biuras paskelbė konkursą sukurti „Grossraumlastensegler“ – didelės talpos transporto sklandytuvą. Konkurso techninės sąlygos reikalavo gebėjimo pervežti arba 88 mm kalibro zenitinį pabūklą (8,8 cm Flak 18/36/37/41) su vilkiku, arba vidutinį tanką (PzKpfw IV).

Į Me 321 kraunamas Flak 88

Slaptame konkurse kodiniu pavadinimu „Projekt Warschau“ (liet. projektas Varšuva) dalyvavo aviacijos koncernai „Junkers“ ir „Messerschmitt“. Konkursui pateikti projektai gavo kodinius pavadinimus – „Junkers“ projektas buvo pavadintas Warschau-Ost, „Messerschmitt“ – Warschau-Süd.

„Junkers“ pateiktas projektas „Ju 322 Mammut“ buvo nesėkmingas, nes įmonė nusprendė naudoti tik medinę konstrukciją. Laimėjo „Messerschmitt“ pateiktas mišrios konstrukcijos projektas. Orlaivis gavo Vokietijos aviacijos ministerijos (vok. Reichsluftfahrtministerium – RLM) indeksą „Me 263“. Vėliau šis žymėjimo numeris buvo priskirtas antrosios kartos raketiniam naikintuvui, sukurtam 1945 m. Messerschmitt Me 263. Sklandytuvui buvo priskirtas indeksas Me 321. Dėl savo dydžio jis netrukus gavo ir pravardę – Gigant (liet. Milžinas).

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Messerschmitt Me 321 brėžinys
He111Z velka Me321

„Me 321“ fiuzeliažas buvo gaminamas iš įmonės „Mannesmann “ tiektų plieninių vamzdelių karkaso, sustiprinto mediniais špangautais ir uždengtais impregnuoto audinio danga. Tai leido greitai surinkti ir, prireikus, lengvai taisyti lėktuvą, taip pat sutaupyti svorio.

Messerschmitt Me 323, Gardelegen aerodromas, 1945 m. balandžio 14 d.

Iš dvejų durų sudaryta orlaivio nosis buvo daugiau nei 6 m. aukščio, jas buvo galima atidaryti tik iš vidaus. Buvo numatyta galimybė naudoti rampas transporto priemonėms įvažiuoti arba išvažiuoti. Lyginant su Junkers Ju 52/3m, Me 321 krovinių skyriaus grindų plotas buvo šešis kartus didesnis. Krovinių skyrius buvo 11 m ilgio, 3 m pločio ir 3,4 m aukščio, jame galėjo tilpti krovinys, sveriantis iki 23 tonų. Krovinių skyrius buvo suprojektuotas pagal standartinio Vokietijos geležinkelių vagonų krovinių erdvę, todėl bet koks krovinys, kurį buvo galima pervežti geležinkeliu, galėjo tilpti ir į Me 321. Naudojant karių pervežimui orlaivyje buvo galima sutalpinti iki 200 pilnai ekipuotų karių (kituose šaltiniuose – iki 130) desantininkų.[3]

Me 321 važiuoklė buvo įtraukiama, priekyje buvo montuojami du pagrindiniai iš naikintuvo „Bf 109“ pasiskolinti ratai, gale – du pagrindiniai transporto lėktuvo „Junkers Ju 90“ važiuoklės ratai. Buvo numatyta galimybė montuoti keturias įtraukiamas slides.

Pirmasis Me 321 prototipo V1 skrydis įvyko 1941 m. vasario 25 d., jį į orą iškėlė vienas „Junkers Ju 90“. Sklandytuvą valdė „Messerschmitt“ pilotas bandytojas Karlas Bauras (vok. Karl Baur). Bandymo metu orlaivis gabeno 3 tonas balasto. Bauras pažymėjo vairų sunkumą, lėtą orlaivio reakciją į judesius vairais. Tobulinant orlaivį buvo padidinta pilotų kabina, joje atsirado vietos antrajam pilotui ir radijo operatoriui, buvo sumontuoti elektriniai servovarikliai, padedantys perkelti didžiules užpakalinio stabilizatoriaus plokštumas. Po vėlesnių bandymų buvo pridėtas stabdymo parašiutas.

Bandomuosius skrydžius apsunkino sprendimas naudoti sąlyginai silpnus „Junkers Ju 90“. Ieškant vilkiko buvo naudojami iš karto trys sunkieji naikintuvai „Bf 110“, dirbę vadinamuoju „Troikaschlepp“ formatu – t.y. trys dvimotoriai naikintuvai, skridę V formacija. Toks skrydis buvo labai pavojingas ir asmeniškai pats Ernstas Udetas (vok. Ernst Udet) paprašė Ernsto Heinkelio (vok. Ernst Heinkel) sugalvoti geresnį vilkimo metodą. „Heinkel“ atsakė sukurdamas „Heinkel He 111Z Zwilling“ („dvynys“) – du bombonešius „He 111“, sujungtus nauja „centrine“ sparno dalimi su pridėtu penktu varikliu.

Me 321 pakilimui, ypač iš nelygių laukų, palengvinti taip pat po sparnais buvo montuojami skysto monopropelentinio kuro raketiniai greitintuvai Walter HWK 109–500 Starthilfe. Taip pat buvo numatyta galimybė pakilus numesti iki 1,7 t. svėrusią važiuoklę.

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius keturis lėktuvus Luftwaffe gavo 1941 m. gegužės mėn. Iki 1941 m. rugsėjo 30 d. iš Messerschmitt gamyklos Leipheime buvo pateikti 49 iš 100 užsakytų orlaivių ir 64 iš 100 lėktuvų, užsakytų pagaminti Obertraublingo mieste buvusioje gamykloje. Paskutiniai du orlaiviai buvo pateikti 1942 metų balandį. Viso buvo pagaminta 200 vnt. „Me 321“.[4] Lieka neaišku, ar į šį skaičių įskaičiuojami prototipai, ar jie buvo pagaminti papildomai virš 200 orlaivių.[5]

Eksploatacijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Motorizuota Me. 321 versija – Me 323 – Rusijoje, 1943 m.
Me 323 ir Me 52/3m

Pirmasis serijinis Me 321 A-1 buvo pradėtas eksploatuoti 1941 m. gegužės mėn. Leipheime įsikūruriame dalinyje Grossraumlastensegler 321. Orlaivį pakeldavo vienas Junkers Ju 90, vėliau – Heinkel He 111Z arba trijų Bf 110 Troikaschlepp.[3]

Trigubas naikintuvų išdėstymas kėlė didelę grėsmę tuo atveju, jei sugestų vienas ar daugiau raketinių greitintuvų. Vienas toks gedimas įvyko 1941 m., ko išdavoje susidūrė visi lėktuvai-vilkikai ir žuvo visi 129 keturiais lėktuvais skreidę žmonės.[6][7] Šis susidūrimas pagal aukų skaičių tapo iki tol didžiausia aviacijos avarija iki šį statusą išlaikė iki 1953 m. įvykusios Tačikavos aviacijos katastrofos, didesnė katastrofa įvyko tik 1960 m. Niujorko susidūrimo ore metu.[8]

Atsižvelgiant į eksploatacijos praktiką, pilotui tenkantį krūvį ir poreikį turėti gynybinę ginkluotę, netrukus buo pradėtas gaminti modernizuotas variantas „Me 321 B-1“ su trimis įgulos nariais, buvo ginkluotas dviem-keturiais 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiais MG 15.

„Me 321“ 1942 m. buvo naudojami krovinių pervežimui tarp Rygos ir Oršos, taip pat prie Demjansko apsuptos Vermachto grupuotės aprūpinimui. „Me 321“ daugiausiai buvo naudojamas Rytų fronte, kur pasirodė ne itin sėkmingai. To priežastimis įvardijama:

  • Kaip sklandytuvas, Me 321 neturėjo galimybės nutraukti tūpimo į tūpimo aikštelę, kurioje neretai jau buvo anksčiaiu nusileidę orlaiviai.
  • Judėjimas ant žemės buvo neįmanomas be specializuotų transporto priemonių.
  • Prieš pradedant naudoti „He 111 Zwilling“, orlaivį vilkusios Troikaschlepp formacijos skrydžio nuotolis į vieną pusę siekė tik 400 km, ko nepakako eksploatacijai iš tolimesnių fronto aerodromų.[9]

1942 m. pradžioje likę „Me 321“ buvo perkelti iš Rusijos. Juos buvo planuojama naudoti operacijoje „Herkules“ – invazijoje į Maltą. Vilkikų vaidmenį turėjo atlikti bombonešiai „He 111Z“. Plano buvo atsisakyta, taip pat ir dėl vilkikų trūkumo.

Sąjunginkų kariai Me. 321 krovinių salone, Tunisas 1942 m. gruodis

1943 m. „Me 321“ buvo sugražinti į Rusiją, kur juos ketinta naudoti Stalingrade apsuptos Šeštosios armijos aprūpinimui. Orlaiviams pasiekus frontą buvo nustatyta, kad nebeliko tinkamų aerodromų ir jie buvo išsiųsti atgal į Vokietiją. Vėliau, 1943 m. mūšio dėl Kaukazo metu „Me 321“ buvo naudojami iš Kryme įsikūrusių vokiečių bazių aprūpinti Kubanėje veikusias vokiečių pajėgas. Grįždami orlaviai perveždavo sužeistuosius.[10]

Po Stalingrado operacijos sklandytuvai Me 321 buvo nurašyti, išardyti arba konvertuoti į „Me 323“ – šešiais po 895 kW (1200 AG) galios išvystančiais varikliais varomus didžiausius Antrojo pasaulinio karo krovininius sausumos lėktuvus.

Trūkstant tinkamų nusileidimo vietų buvo atsisakyta „Me 321“ naudoti ir kitoje planuotoje operacijoje – pagalbos Italijos pajėgoms Sicilijoje pervežimui.

Avarijos ir incidentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apgadinta motorizuota Me.321 versija – Me 323 – Sicilijoje
Messerschmitt Me 323 pilotų kabina

Bandant ir treniruojantis su Me 321 įvyko šie rimti incidentai:

  • 1941 m. kovo 14 d. Me 321 V1, sudužo Leipheime. Be žmonių aukų.
  • 1941 m. gegužės 19 d. Merseburge, mėgindami išvengti susidūrimo su Ju 52/3 m susidūrė du Sonderkommando Merseburg Bf 110 E2 (gamykliniai Nr 3933 ir 3974). Abu įgulos nariai (keturi liuftvafės kariai) žuvo. Ju 52/3 m apgadinimų nepatyrė.
  • 1941 m. gegužės 28 d. Me 321 (gamyklinis Nr. 452) dėl sulūžusio uodegos bloko sudužo netoli Regensburgo. Penkių žmonių įgula (trys iš Luftwaffe, vienas iš Messerschmitt, vienas iš Rechlino bandymų poligono) žuvo.
  • 1941 m. birželio 28 d. GS 22 Me 321 (gamyklinis Nr. 466) Leipheime sudužo kilimo metu. Be žmonių aukų.
  • 1941 m. liepos 25 d. Bf 110 E (gamyklinis Nr. 3924) iš Schiebe Obertraubling skraidymo mokyklos Obertraubling mieste patyrė avariją kilimo metu. Sužeisti du įgulos nariai.
  • 1941 m. rugpjūčio 4 d. Bf 110 C4 (gamyklinis Nr. 3634) Tug Regensburg skraidymo mokyklos Bf 110 C4 dėl nežinomų priežasčių atsikabino ir nukrito. Dviejų žmonių įgula žuvo.
  • 1941 m. rugpjūčio 6 d. Merseburgo Sonderkommando lėktuvas Bf 110 E2/U1 (gamyklinis Nr. 3729) dėl variklio gedimo kilimo metu sudužo. Sužeisti du įgulos nariai.
  • 1941 m. rugpjūčio 13 d. Augsburge sudužo 4-osios skraidymo mokyklos lėktuvas He 111 H5 (gamyklinis Nr. 3933). Du žmonės žuvo, du – sužeisti.
  • 1941 m. spalio 3 d. Gleit Obertraubling skraidymo mokyklos lėktuvas Bf 110 E1 (gamyklinis Nr. 4029) visiškai sudužo. Vienas įgulos narys buvo sužeistas.
  • 1941 m. lapkričio 8 d.: 2-osios skraidymo mokyklos lėktuvas Bf 110 B (gamyklinis Nr. 968) kilimo metu patyrė avariją Obertraublinge. Dviejų žmonių ekipažas buvo sužeistas.
  • 1941 m. lapkričio 15 d. dėl techninių defektų Kaselyje sudužo Me 321 vilkęs Schiebe Obertraubling skraidymo mokyklos lėktuvas Bf 110 E1 (gamyklinis Nr. 3947). Abu ekipažo nariai buvo sužeisti.
  • 1941 m. gruodžio 10 d. Obertraublingo eksperimentinės komandos lėktuvas Me 321 (gamyklinis Nr. 577) sudužo netoli Kelheimo; žuvo visi trys įgulos nariai.
  • 1942 m. sausio 8 d. Echterdingene dėl nežinomų priežasčių sudužo Me 321 vilkęs Traub Obertraubling skraidymo mokyklos lėktuvas Bf 110 E1 (gamyklinis Nr. 4025). Be žmonių aukų.

1941 m. mokymų ir bandymų metu įvyko dar aštuonios nedidelės avarijos.[11]

Variantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Me 321 A-1: modelis, skirtas vienam pilotui; pastatyta 100 vnt.
  • Me 321 B-1: modelis su trijų narių įgula (įskaitant antrąjį pilotą) ir ginkluotas 2-4 vnt. 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiais MG 15; pastatyta 100 vnt.

Techniniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Duomenys iš: Die Deutsche Luftruestung 1933–1945 Vol.3 – Flugzeugtypen Henschel-Messerschmitt,[12] Fighting gliders of World War II[13]

Rodiklis Vertė
Me 321A Me 321B
Įgula 1 3
Ilgis 28,15 m
Spano mojis 55 m
Aukštis 10,15 m
Sparno plotas 300 m²
proilgis 10,1
Aerodinaminė kokybė 8
Krovinių skyriaus tūris 100 m³
Keliamoji galia 20 000 kg arba 200 pilnai ekipuotų karių
Svoris tuščio 11.300 kg
maksimalus kilimo 34.400 kg
Greitis maksimalus 220 km/h
vilkimo 180 km/h (97 mazgai)
kilimo 2,5 m/s
Ginkluotė - 2-4 kulkosvaidžiai MG 15

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (DE) Bundesarchiv-Militärarchiv Freiburg: Produktionsprogramme. Bestand RL 3. Vgl. Peter Schmoll, 2002, S. 58
  • (DE) Bundesarchiv-Militärarchiv Freiburg, Bestand RL2/III 770–772, Verlustlisten Schulen und sonstige Verbände.
  • (EN) Dabrowski, Hans-Peter (2002). Messerschmitt 321 / the Luftwaffe’s „giants“ in World War II. Atglen: Schiffer Pub. ISBN 0-7643-1442-4.
  • (EN) Ernst, Peter: Der Flugzeugschlepp von den Anfängen bis heute. Motorbuch Verlag Stuttgart, 1981.
  • (RU) Андрей Харук. Все самолёты люфтваффе. — М.: ЭКСМО, 2013. — С. 211—212. — 336 с.
  • (EN) Hyland, Gary (1999). Last talons of the eagle: secret Nazi technology which could have changed the course of World War II. Headline. ISBN 0-7472-5964-X.
  • (DE) Karl Kössler, Günther Ott: Die großen Dessauer. Aviatic-Verlag, 1993.
  • (FR) Lefèbvre, J.-M. (December 1972). „Messerschmitt 321–323, les plus grosses cibles jamais offertes aux Allies par la Luftwaffe (2)“, Le Album de Fanatique de l’Aviation (39): 21–25. ISSN 0757-4169.
  • (EN) Mondey, David (2000). Concise guide to Axis aircraft of World War II (Repr. ed.). London: Chancellor Press. ISBN 1-85152-966-7.
  • (FR) Jean-Louis Roba, Le Messerschmitt Me 323 Gigant: l’histoire d’un géant du ciel, Outreau, Lela Presse, 2011, 168 p.
  • (DE) Peter Schmoll: Messerschmitt-Giganten und der Fliegerhorst Regensburg-Obertraubling. Regensburg 2002.
  • (EN) Staerck, Christopher (2002). Luftwaffe: the allied intelligence files (1st leid.). Brassey’s. pp. 202–203. ISBN 1-57488-387-9.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Nowarra, Heinz J. Die Deutsche Luftruestung 1933–1945. Bernard & Graefe Verlag. pp. 236–39, 268–69. ISBN 978-3-7637-5467-0.
  2. ↑ World War II in Europe : an encyclopedia. Garland Pub. 1999. ISBN 0-8240-7029-1.
  3. ↑ 3,0 3,1 Staerck, Christopher (2002). Luftwaffe : the allied intelligence files (1st leid.). Brassey's. pp. 202–203. ISBN 1-57488-387-9.
  4. ↑ Green, William (1970). The warplanes of the Third Reich (4. impression. leid.). Macdonald & Co. ISBN 0-356-02382-6.
  5. ↑ Smith, J.R. (1972). German aircraft of the Second World War. Putnam. ISBN 0-370-00024-2.
  6. ↑ Nowarra, Heinz J. German Gliders in World War II. Schiffer Publishing Ltd. ISBN 0-88740-358-1.
  7. ↑ „Messerschmitt Me-321/323 Gigant WWII Cargo Glider“. Fiddler's Green Paper Models. Nuoroda tikrinta 25 April 2018.
  8. ↑ Messerschmitt Me-321 Gigant Fiddlers Green Paper Models
  9. ↑ Hyland, Gary (1999). Last talons of the eagle : secret Nazi technology which could have changed the course of World War II. Headline. ISBN 0-7472-5964-X.
  10. ↑ Aндрей Харук. Все самолёты люфтваффе.
  11. ↑ BA/MA Freiburg, Bestand RL2/III 770–772
  12. ↑ Nowarra, Heinz J. (1993). Die Deutsche Luftruestung 1933–1945 Vol.3 – Flugzeugtypen Henschel-Messerschmitt (vokiečių). Koblenz: Bernard & Graefe Verlag. pp. 235–236, 268–269. ISBN 978-3-7637-5467-0.
  13. ↑ Mrazek, James E. Fighting gliders of World War II, 1977, Hale, London, ISBN 978-0312289270, p. 37


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Messerschmitt_Me_321_Gigant&oldid=7272293"