Šablonas:Savaitės tema

Šablonas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemėlapis, rodantis grupuočių veikimo teritorijas 1989−2001 m. Afganistane

Afganistano pilietinis karas – pilietinės kovos, vykusios Afganistane tarp 1989 m. TSRS kariuomenės pasitraukimo ir 2001 m. „Talibano“ valdžios nuvertimo.

Po sovietų armijos pasitraukimo Afganistane toliau vyko mudžahedų karas su likusia komunistine vyriausybe. Kovos iki 2001 m. skirstomos į tris fazes:

  • 1989−1992 m., kai mudžahedai kovojo su komunistine vyriausybe ir ALDP;
  • 1992−1996 m., kai mudžahedų grupės kovojo tarpusavyje;
  • 1996−2001 m., kai Afganistano didžiumą kontroliavo „Talibanas“.

Nors TSRS tiesiogiai kare nebedalyvavo, bet nenutraukė pagalbos Nadžibulos vyriausybei, įskaitant „Skud“ raketas, šarvuotą techniką, lėktuvus ir artileriją. Buvo tikima, kad ji žlugs greitai, tačiau vyriausybinės pajėgos gerai įsitvirtino keliuose svarbiausiuose miestuose. 1989 m. kovą-gegužį jie laimėjo Džalalabado mūšį atremdami mudžahedų bandymą užimti miestą. Mudžahedų grupuotės buvo susiskaldžiusios dviejuose lygmenyse. Etniniu pagrindu buvo prieštaros tarp puštūnų ir kitų pajėgų, kuriose daugiausiai rinkosi tadžikai, uzbekai, chazarai ir kiti. Skyrėsi požiūris į tai, kokia valstybė Afganistanas turi būti. Buvo pasisakančių už konstitucinę monarchiją, kiti pasisakė už islamo teokratinę valstybę.

Vykstant kovoms ALDP pozicijos vis silpnėjo, daug kareivių dezertyravo. Kai kurie mudžahedų vadai, Achmadas Šachas Masudas ir Džalaludinas Hakanis, pasiekė reikšmingų pergalių. Pastarojo pajėgos užėmė Chostą, o Masudas susitarė, kad ALDP generolas Abdul Rašidas Dostumas perbėgtų mudžahedų pusėn, kas stipriai prisidėjo prie komunistų valdžios nuvertimo. 1991 m. vasarį JAV nutraukė paramą Afganistano grupuotėms ir gruodį TSRS nutraukė ginklų tiekimą vyriausybei. Tą patį mėnesį Kabule atsidarė JTO būstinė. 1992 m. pradžioje Rusija nutraukė kitą paramą, įskaitant naftą ir dujas. Masudo pajėgos užėmė svarbią Bagramo karinių oro pajėgų bazę, kai Dostumo pajėgos kontroliavo Kabulo oro uostą ir kitus svarbius objektus sostinėje. 1992 m. balandžio 17 d. Muhamedas Nadžibula pasislėpė JTO būstinėje Kabule, komunistinė vyriausybė žlugo.

1992 m. balandžio 24 d. susitarimu tarp mudžahedų buvo patvirtinta laikinoji vyriausybė. Dėl prezidento posto buvo sutarta, kad jį užims rotaciniu principu vis kitas politikas. Prezidentu tapęs Burnahudinas Rabanis po dvejų metų atsisakė užleisti postą. Vienas įtakingiausių mudžahedų vadų Gulbudinas Hekmatijaras nesutiko su nauja vyriausybe, nors buvo ministru pirmininku, ir su savo pajėgomis bandė užimti sostinę, taip prasidėjo kovos tarp mudžahedų. 1994−1996 m. G. Hekmatijaro pajėgos buvo apsupusios sostinę ir nuolat ją bombardavo. Mūšiai vyko ir Kabulo gatvėse. Laikinoji vyriausybė turėjo valdžią tik 10 % šalies teritorijos. G. Hekmatijaro pajėgas rėmė Pakistanas. Taip pat prie jų prisijungė Irano remiami sukilėliai kovoje prieš B. Rabanį. Tarpininkaujant Pakistanui ir Saudo Arabijai visos taikos derybos žlugo. Per šį laikotarpį Kabule iš 2 mln. gyventojų liko 500 tūkst. Visos šalies mastu infrastruktūra, mokyklos, elektrinės buvo sugriautos, siautėjo ir mokesčius rinko vietinės grupuotės.

Daugiau…

Šios savaitės iniciatyva yra kariniai konfliktai.