Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Šventikas, arba žynys, – religinių apeigų atlikėjas, paprastai suvokiamas kaip žmogaus ir dievybės ar dievybių tarpininkas. Jo užduotis – išlaikyti pusiausvyrą tarp sakraliojo ir profaniškojo pasaulių. Šventikai kaip atskira žmonių kategorija egzistuoja visose didžiosiose pasaulio religijose, taip pat daugelyje įvairių smulkių religijų ir kultų.
Šventiko pareigoms priklauso išmanyti įvairius religinės žinijos aspektus – maldas, religines giesmes, apeigas, teisingo religinio elgesio modelius ir kt. Šią žiniją šventikas įgyja per šventikų luomo institucijas. Tuo, kad šventikas įgyja specifinę institucionalizuotą žiniją, jis skiriasi nuo kitų religiją aktyviai praktikuojančių asmenų – magų, šamanų, pranašautojų, pranašų ir kt., kurie religinę žiniją įgauna daugiausia asmeninių pastangų dėka. Šventikas kaip specializuoto religijos praktikų luomo asmuo visuomenės priimamas kaip religinis ir dvasinis vedlys.
Dėl savo hermetiškumo, hierarchiškumo ir pretenzijų į sakraliosios sferos tvarkymą, šventikų luomas dažnai įgydavo labai didelę įtaką visuomenės gyvenime; dažnai prieš šventikų luomo įsigalėjimą kildavo antiklerikaliniai sukilimai, pvz., dar XIV a. pr. m. e. Amono ir Atono kultų kova, naujaisiais laikais – Reformacija, 1857 m. Meksikos revoliucija, 1917 m. Spalio revoliucija ir daug kt.
Ikirašytinėse visuomenėse šventikais paprastai būdavo apeigų žinovai, įgiję ypatingą žiniją bei maginių-religinių veiksmų išmanymą. Dažnai į šį išmanymą patekdavo ir ypatingų (paranormalių) galių bei mistinių technikų įvaldymas. Tikėta, kad tokie šventikai ritualų, ištarmių ir kitų ypatingų veiksmų pagalba gali paveikti sakraliąją sferą, užmegzti ryšį tarp žmonių ir šventybės, taip užtikrinant bendruomenės gerovę. Vėliau įvyksta šventikų luomo specializacija – jei ankstyvosiose kultūrose šventikas dažnai yra kartu ir šamanas, gydūnas, pranašautojas, poetas, tai vėliau dažnai šventiko funkcijos griežtai kodifikuojamos, jo veiklos aprėptis susiaurinama iki konkrečių apeigų atkartojimo.