Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Projektas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Langobardų karalystės VIII a. vid.

Langobardų karalystė (lot. Regnum Langobardorum), dar vadinta Visos Italijos karalyste (lot. Regnum totius Italiae) – langobardų tautos sukurtų valstybių sąjunga viduramžių Italijoje. Didžiausio išsiplėtimo laikais (VIII a. vid.) valdė didžiąją dalį Apeninų pusiasalio.

Iki langobardų įsiveržimo į Italiją Apeninų pusiasalį kontroliavo Bizantijos imperija, kuri šias teritorijas kontroliavo kaip Ravenos egzarchatą. Tačiau Bizantija buvo pavargusi po ilgai trukusių karų su ostgotais, o Italijos teritorijos buvo nusiaubtos ir ištuštėję. Ši situacija leido kitai germanų genčiai, Alboino vadovaujamiems langobardams, pajudėti iš Panonijos 568 m. ir įsiveržti į Italiją.

Iki 572 m. langobardai užėmė visą Padaniją, pasiekė Paviją, kurią paskelbė savo sostine. Taip pačiais metais Alboinas buvo nužudytas sąmokslo metu. Po jo mirties 32 kunigaikščiai Pavijoje karaliumi išrinko Klefą, kuris praplėtė sritis užimdamas Toskaną. Maždaug tuo pat metu kiti langobardų kunigaikščiai patyrė laimėjimus pietuose, kur buvo įkurtos Spoleto ir Benevento kunigaikštystės. 574 m. Klefas buvo nužudytas, o neišrinkus naujo karaliaus tarpuvaldis tęsėsi iki 585 m. Tai sudarė prielaidas įsitvirtinti smulkiems kunigaikščiams.

Skirtingai nei anksčiau Italijoje viešpatavę ostgotai, langobardai niekada nebuvo vienvaldžiai Apeninuose. Jie dalinosi valdžia su Bizantija, kuri išlaikė valdžią svarbiausiuose pajūrio miestuose. Šios Bizantijos sritys buvo administruojamos kaip Ravenos egzarchatas, Romos, Neapolio ir Kalabrijos hercogystės. Jos teritoriškai atskyrė langobardų kontroliuojamas žemes ir neleido joms vieningai vystytis.

Be to, pati Langobardų karalystės organizacija buvo daugiau atskirų kunigaikštysčių (hercogysčių) konfederacija nei kad centralizuota valstybė. Šiaurinė karalystės dalis buvo vadinama Didžiąja Langobardija (lot. Langobardia Major). Joje priskaičiuojama daugiau nei 20 smulkių kunigaikštysčių, kuros formavosi aplink didžiuosius miestus. Jose praktiškai vienvaldžiai buvo kunigaikščiai (dux), turėję politinę ir karinę galią. Žemiau jų stovėjo gastaldai. Šių kunigaikštysčių centrai buvo Friulis, Čeneda, Trevizas, Vičenca, Verona, Trentas, Parma, Redžas, Pjačenca, Milanas, Bergamas, Pavija, Turinas, Aosta, Ivrėja, Persičeta ir kiti miestai. Šios kunigaikštystės buvo grupuojamos į tris dideles dalis. Ją sudarė Neustrija šiaurės vakaruose, Austrija šiaurės rytuose ir Tuscija pietuose.

Pietinė karalystės dalis, buvusi piečiau Romos ir atskirta Bizantijos žemių, buvo vadinama Mažąja Langobardija. Čia egzistavo dvi didelės kunigaikštystės – Spoletas ir Beneventas.

Daugiau…