Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Projektas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Um Kalsum

Um Kalsum (arab. أم كلثوم, ˈomme kælˈsuːm, pranc. Oum Kalthoum; tikras vardas arab. فاطمة إبراهيم السيد البلتاجي = Fāṭima ʾIbrāhīm es-Sayyid el-Beltāǧī; gimė 1898 m. gruodžio 31 d. arba 1904 m. gegužės 4 d.; mirė 1975 m. vasario 3 d.) buvo Egipto dainininkė (kontraltas), dainų autorė ir kino aktorė, aktyvi nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Jai buvo suteiktas garbės titulas (arab. كوكب الشرق = Kawkab al-Sharq, kas reiškia žvaigždė iš rytų). Gimtajame Egipte laikoma nacionaline dainininke, yra vadinama „Egipto balsu“ ir „Egipto ketvirtąja piramide“. Dažniausia Um atliktų dainų tematika – meilės, ilgesio ir netekties temos. Didžiąją savo karjeros dalį praleido kaip solo atlikėja.

Amino Al Mahdžio dėka Um susipažino su Kairo kultūriniu gyvenimu. 1924 m. ją supažindino su poetu Ahmedu Ramiu, jai vėliau parašiusiu 137 dainas, supažindinusiu su prancūzų literatūra ir galop tapusiu arabų kultūros ir literatūros interpretacijos mentoriumi. 1926 m. ji paliko Odeon įrašų studiją ir perėjo į Gramophone įrašų kompaniją, kuri jai mokėjo gerokai dosnesnį honorarą. Neilgai trukus ji sutiko ūdo virtuozą ir kompozitorių Mohamedą El Kasabgį, supažindinusį ją su Arabų teatro rūmais, kur ji patyrė pirmą koncertinę sėkmę. Neįskaitant Mohamedo El Kasabgio, Um tuo metu didelę muzikinę įtaką darė Davodas Hosnis, taip pat mokęs dainuojant kontroliuoti balsą ir atlikti arabiškus muvašša, specifinį nereliginės arabiškos muzikos žanrą. 1932 m. jos solo įrašų pardavimai pasiekė tokį mastą, kad ji galėjo surengti didelį koncertinį turą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, pasirodydama didžiuosiuose arabų miestuose - Damaske, Bagdade, Beirute, Rabate, Tunise ir Tripolyje. 1934 m. Um Kalsum dainavo pirmosios Kairo radijo (nacionalinės radijo stoties) transliacijos metu. Nuo to laiko ji koncertuodavo kiekvieno mėnesio pirmojo ketvirtadienio vakarą per visą keturiasdešimties metų karjerą.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje jos repertuaras ėme įgauti savitą formą. Be jos charakteringo balso dainos tuomečiams klausytojams taip pat būdavo patrauklios dėl modernaus muzikos stiliaus ir romantinių temų. Savo repertuare atlikdavo daugiausiai poeto Ahmado Ramio ir kompozitoriaus Mohamedo El-Kasabgio kūrinius, kuriuose taip pat būdavo grojama europietiškais instrumentais – violončele ar kontrabosu. 1936 m. Um debiutavo kaip aktorė Frico Krampo kino juostoje Weddad. Per savo karjerą ji suvaidino dar penkiuose filmuose, kurių keturis režisavo Ahmedas Badrachanas, iš kurių Sallama ir Fatma sulaukė daugiausiai sėkmės.

1944 m. Egipto karalius Farukas I ją apdovanojo Dorybių medaliu, aukščiausiu šalies apdovanojimu, įprastai naudojamu karališkosios šeimos nariams ir nusipelniusiems politikams pagerbti. Nepaisant to, teigiama, kad karališkoji šeima priešinosi solistės galimoms vedyboms su karaliaus dėde, todėl su karališkąja šeima santykiai buvę labai šalti. Tai iliustruojantis epizodas - karo tarp arabų ir Izraelio metu ji atsisakė atlikti konkrečią dainą to prašant Egipto legionui. Vis dėlto iškart po Egipto revoliucijos nuo jos atsitolino nemažai Egipto muzikantų dėl jos buvusių ryšių su ką tik nuverstu Egipto karaliumi, radijo stotys kurį laiką vengė groti jos dainas. Teigiama, kad apie tai sužinojęs Gamalas Abdelas Naseras, po perversmo tapęs prezidentu, tokį radijo stočių poelgį sukritikavęs pajuokaudamas, kad „Jie ką, išprotėjo? Ar nori, kad Egiptas nuo mūsų nusisuktų?“ (angl. What are they, crazy? Do you want Egypt to turn against us?).

Yra teigiančių, kad Um prisidėjusi prie Nasero politinės programos populiarinimo visuomenėje. Yra žinoma, kad Nasero kalbos ir kitos jo vyriausybės žinutės būdavo transliuojamos iškart po kasmėnesinių Um radijo koncertų. Taipogi ji atliko nemažai dainų, kuriose išreikšdavo palaikymą Naserui, su kuriuo siejo draugiški santykiai. Garsiausia jos daina, susijusi su Naseru — 1956 m. Sueco krizės metu atlikta „Wallāhi Zamān, Yā Silāḥī“ („Jau seniai tave ėmiau, o ginkle“), 1960-1979 m. net tapusi Egipto himnu.

Um ne kartą rėmė Egipto karinius veiksmus konflikto su Izraelio metu. Kasmėnesinius koncertus ji tęsė iki 1972 m.; jie visada pritraukdavo daugybę žmonių arabiškame pasaulyje, skubėdavusių namo koncerto pasiklausyti. Koncertai trukdavo 3-4 valandas, per juos solistė atlikdavusi du ar tris kūrinius.

Daugiau…