Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Istorinė kalbotyra, arba diachroninė kalbotyra (gr. δια = dia 'per' + χρόνος = chrónos 'laikas') – laikui bėgant atsiradusius kalbos pokyčius tirianti mokslo disciplina.

Mokslininkai kalbotyros istorinių tyrimų pradžia laiko XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžią, kai pradėti sistemingai tirti viduramžių ir antikiniai kalbotyros darbai. Pradžioje istorinė kalbotyra tebuvo lyginamoji istorinė, galiausiai ši tapo tik viena iš plačiau suprantamos istorinės kalbotyros krypčių.

Pradžioje istorinė kalbotyra buvo lyginamosios lingvistikos pagrindas, visų pirma taikoma kaip kalbinės rekonstrukcijos įrankis. Tuo metu, pasitelkdami lyginamąjį ir vidinės rekonstrukcijos metodus, kalbininkai daugiausia dėmesio skyrė kalbų jungimui į šeimas ir prokalbių atkūrimui. Daugiausia tirtos žinomos indoeuropiečių kalbos, daugelis kurių turėjo ilgą rašytinę istoriją, taip pat Uralo kalbos – dar viena Europos kalbų šeima, kurios rašytiniai šaltiniai ne itin seni. Vėliau buvo atlikti austonezinių ir įvairių indėnų kalbų tyrimai. Šiuo metu indoeuropiečių kalbų tyrimai yra siauros specializacijos sritis. Dauguma tyrimų telkiasi į tolesnę šių kalbų raidą, t. y. į šiuolaikinių kalbos standartų kūrimą.

Kai kuriais tyrimais siekta įrodyti egzistuojant kalbų superšeimą, į kurią jungiamos indoeuropiečių, Uralo ir kitos kalbų šeimos, tokiu būdu teigiant buvus nostratinę prokalbę. Šie bandymai nesulaukė didelio palaikymo.

Daugiau...