Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Projektas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Koplyčios interjeras

Linkuvos kapinių koplyčia – viena iš seniausių kapinių koplyčių Lietuvoje, esanti Pakruojo rajone, Linkuvoje, priklausanti Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijai. Ji yra neatskiriama Linkuvos senųjų kapinių dalis nuo jų atidarymo XVIII a. pabaigoje. Priklauso Lietuvoje retai sutinkamai aštuonkampių koplyčių grupei ir kartu su Kaltinėnų kapinių koplyčia (Šilalės raj.) laikytina vertingiausiu šio tipo statiniu Lietuvoje. Joje išlikę vertingi altorius su retabulu, kamajo (pranc. camaïeu) technika atlikta sienų tapyba, originali ir meniška choro emporos atitvara. Linkuvos koplyčios statinys, priešingai nei kai kurios jame esančios vertybės, nėra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą (2019 m. pr. duomenimis).

Pastatyta tarp 17971798 m. naujai įsteigtose parapijos kapinėse. Pergyveno karus, sovietmečio antireliginę politiką, išsaugojo beveik nepakitusią, dar XIX a. pab. susiformavusią išvaizdą, tarp jų originalius sienų tapinius ir vėlesnių remontų nepaliestą altoriaus retabulo spalvinį sprendimą. Aštuonkampė pastato forma, nors ir nėra unikali, tačiau retai sutinkama – tokio plano koplyčių skaičius dabartinėje Lietuvoje nesiekia ir dešimties.

Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigoje įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios. Neabejotina, kad šiuos darbus organizavo ir juos finansavo nuo 1634 m. prie Linkuvos bažnyčios įsikūrę vienuoliai, senosios regulos karmelitai, administravę taip pat ir parapiją.

Koplyčia pergyveno kelis remontus, todėl prarado daugumą autentiškų detalių. Pirminis koplyčios stogas buvo šiaudinis, su užlietu kalkių sluoksniu. Jo viršuje buvo apskardintas bokštelis su varpeliu jo viduje. Dideli rekonstrukcijos darbai turėjo būti įvykdyti XIX a. pabaigoje, kai stogo šiaudinė danga buvo pakeista malksnomis, buvo pakeistos durys ir langai, o vietoje seniau prieangį rėmusių kolonėlių atsirado geležinės „S“ formos atsparos. Manoma, kad šios rekonstrukcijos metu buvo įrengtas ir dabar koplyčioje esantis altorius. Kitas koplyčios remontas, įvykęs 1934 m., koplyčios išvaizdą pakeitė mažiau – stogas apskardintas, koplyčia perdažyta. Nepaisant vėlesniais laikais atliktų pakeitimų, koplyčia išsaugojo autentišką planą, tūrį, sandarą ir pagrindines konstrukcijas.

Daugiau…