Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis

Projektas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Savamokslio istoriko Mikolos Jermalovičiaus menama „istorinė Lietuva“

Litvinizmas – teorija, įvardijama pseudoistoriografine, teigianti, kad tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai yra baltarusiai. Pasak teorijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi slaviška ir (arba) baltarusiška valstybė, viduramžių lietuviai – tai baltarusiai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys. Litvinizmo reiškinys sietinas ne tiek su istorine tikrove, kiek su kai kurių baltarusių motyvais konstruoti savąją tapatybę. Terminas „litvinizmas“ gali būti taikomas ir platesne prasme tam tikrai baltarusiškojo nacionalizmo sričiai, susidedančiai iš daugelio skirtingų interpretacijų, apibūdinti. Litvinizmo terminą pirmasis pavartojo lietuvių istorikas Tomas Baranauskas.

Anot Tomo Baranausko, litvinizmas yra carinės Rusijos istoriografijos, kurioje buvo kalbama apie lietuvių–rusų valstybę, ir marginalinės lenkų istoriografijos, atsiradusios karinio konflikto dėl Vilniaus metu, sintezė. Litvinizmo užuomazgos siejamos su Rusijos imperijos siekiais, gavus dalį ATR teritorijos, kuo greičiau pakeisti senąjį LDK identitetą į naują, labiau atitinkantį imperijos reikmes. Su carine administracija bendradarbiavęs iš Vilniaus krašto kilęs Sankt Peterburgo universiteto profesorius Juozapas Senkovskis apie 1835 m. pradėjo plėtoti teoriją, kad Lietuvos valstybės kilmė – slaviška ir kad ją, jo nuomone, sukūrė nuo mongolų antpuolių labiau į Vakarus pasitraukusi rusėnų dalis, o jo bendraamžis pseudoistorikas I. Kulakovskis propagavo tezes teigdamas, kad Lietuva buvo slaviška dar iki LDK sukūrimo.

Po Pirmojo pasaulinio karo Juzefo Pilsudskio planams atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę trukdė lietuvių deklaruojamas lietuviškumas ir tautinės Lietuvos Respublikos egzistavimas. Propagandos tikslais tuometiniai polonizatoriai sukūrė teorijų, pagal kurias Lietuvos Respublikos gyventojai – lietuvisai, apsišaukėlė tauta, neturinti nieko bendro su „teisingais“ „istoriniais“ lietuviais – litvinais. Tuometinis lenkų istorikas Feliksas Karolis Konečnas (lenk. Feliks Karol Koneczny) savo knygoje „Lenkija tarp Rytų ir Vakarų“ (lenk. Polska między Wschodem i Zachodem) ir kituose veikaluose vartojo terminus letuwskije, Letuwa ir letuwini „netikriems lietuviams“ apibūdinti, o Vilnių įrodinėjo esant ne lietuvisams, o istoriniams litvinams, t. y. lenkams priklausantį miestą.

Daugiau...