Sūduvių knygelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sūduvių knygelė su ožio aukojimo iliustracija

Sūduvių knygelė (vok. Sudauer Büchlein) – nežinomo autoriaus parašytas veikalas vokiečių kalba, XVI a. prūsų tikėjimų aprašymų rinkinys. Jo parašymo vieta ir laikas taip pat nėra nustatyti.

Knygelėje pateikiama informacija yra tuo vertinga, kad ja yra rėmęsi daugelis baltų religijos ir mitologijos, kalbotyros bei kultūros tyrėjų. Jos parašymo laikas, struktūra ir menama autorystė traktuojama nevienareikšmiškai.

Sukūrimo aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būta kelių veikalo perrašų ir mažiausiai penki perspaudai. Pirminis Sūduvių knygelės rankraštis iki šiol nerastas. Išlikusių perrašų, o vėliau ir spausdintinių leidinių pavadinimai skiriasi.

Manoma, kad Sūduvių knygelė sukurta neatsitiktinai, ji buvo užsakomojo pobūdžio. Veikalo parašymą galėjo finansuoti Brandenburgo hercogas Albrechtas (1490–1568), paskutinis Kryžiuočių ordino magistras, reorganizavęs šalį pagal pasaulietinės valstybės modelį, t. y. perėjęs reformacijos šalininkų pusėn. Daroma prielaida, neva šis veikalas buvo didaktinės literatūros kūrinys, skirtas supažindinti Prūsijos dvasininkus su prastuomenėje tebegyvavusiomis pagonybės apraiškomis.

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sūduvių knygelėje aiškiai teigiama, kad joje minimi dievai buvo garbinami ne tik sūduvių, bet ir kitų prūsų genčių atstovų. Kūrinyje pateiktas dievų sąrašas, surūšiuotas pagal eilę, nuo dangaus į žemę ir požemį: Ockopirmus (vyriausiasis dangaus ir žvaigždžių dievas), Swayxtix (šviesos dievas), Auschauts (ligonių dievas), Autrimpus (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų dievas), Bardoayts (laivų dievas), Pergrubrius (augalų dievas), Pilnitis (gausos dievas), Perkūnas (griaustinio ir lietaus dievas), Peckols (pragaro ir tamsos dievas), Pokulai (skraidančios dvasios arba velniai), Puškaitis (žemės dievas) ir jo tarnai Barstukai ir Markopole.

Išsamiai aptartos vestuvių, laidotuvių, mirusiųjų pagerbimo tradicijos, tarp jų ir ritualinis ožio aukojimas. Darbas aprašo Sembos sūduvių papročius.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sūduvių knygelė. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. p. 355–356. ISBN 5-420-01470-X.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]