Panevėžio architektūra

Pridėti nuorodas
Šis straipsnis yra paskelbtas pavyzdiniu!
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Panevėžio architektūrą reprezentuojanti Kristaus Karaliaus katedra
Į LR Kultūros vertybių registrą įrašyti architektūrinės vertės objektai Panevėžyje

Panevėžio architektūra – statinių, jų kompleksų ir gamtinės aplinkos visuma Panevėžio mieste.

Istoriškai susiklostė, kad Panevėžys ryškaus architektūrinio identiteto neturi, jį sudaro skirtingų laikotarpių ir stilių pastatai.[1] Panevėžys formavosi stichiškai, augo kaip pramonės ir darbininkų miestas, mieste nėra ir niekada nebuvo svarbių architektūros objektų. Iki XIX a. beveik visas miestas buvo medinis, padalintas į du atskirus urbanistinius kompleksus: Naujojo Panevėžio miestą ir Senojo Panevėžio miestelį. Iki XIX a. pab. miestas suvienytas, tarpukariu – modernizuotas. Dabartinį miestovaizdį įgijo sovietmečiu: miestas plėtotas pagal 1947 m. (arch. K. Šešelgis), 1962 m. (arch. I. M. Daujotaitė ir kiti) ir 1973 m. (arch. V. Bugailiškis ir kiti) bendruosius (generalinius) planus.[2]

Miesto istorinė dalis, 11 statinių kompleksų ir 53 atskiri objektai, turintys architektūrinę vertę, įtraukti į LR Kultūros vertybių registrą (2023 m. duomenys).[3][4]

Miesto struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panevėžys išsidėstęs lygumoje abipus Nevėžio. Miesto apylinkėse – derlingi laukai. Užstatymas tankus; iki miesto ribų praplėtimo XX a. pab. Panevėžys užėmė tik 26 km² ploto teritoriją,[5] kurioje gyveno apie 130 tūkst. gyventojų. Tuo metu tai buvo tankiausiai gyvenamas Lietuvos didmiestis ir vienas tankiausių Lietuvos miestų.[A] Miesto planas mišrus: istorinio centro – su radialinės struktūros fragmentais, naujųjų rajonų – linijinis ir stačiakampis. Dabartinė miesto struktūra ir centrinė dalis suformuotos sovietmečiu.[1] Miesto centrą juosia sovietmečiu susiformavę medinių gyvenamųjų namų kvartalai, už jų – daugiabučių namų mikrorajonai. Miestui būdingas bruožas – mišrus daugiaaukščių ir senesnių vienaaukščių gyvenamųjų namų užstatymas. Prie geležinkelio, Panevėžio šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose, plyti pramoninė zona.

Mišrus vienaaukščių ir daugiaaukščių namų užstatymas Katedros gatvėje

Gatvių tinklo pagrindinės ašys – Smėlynės ir Basanavičiaus gatvės, kertančios miesto teritoriją iš šiaurės į pietus, bei Klaipėdos ir Vilniaus gatvės – iš vakarų į rytus. Miesto centrinę dalį juosia magistralinės Nemuno, S. Kerbedžio ir J. Biliūno gatvės. Pagrindinis miesto centro gatvių tinklo akcentas – Laisvės aikštė, kuri kartu su nedidele Ukmergės gatvės atkarpa paversta pėsčiųjų zona.

Architektų nuomone, vertingiausios miesto vietos – Laisvės aikštė, Senvagė ir miesto centro jungtis su Skaistakalnio parku bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Daugiausia problemų turi autobusų stoties aplinka bei reprezentacinių Smėlynės ir Basanavičiaus gatvių užstatymas menkaverčiais kvadratinių formų mediniais namais.[6]

[A] Palyginimui: Šiaulių plotas buvo 69 km², Ukmergės – 20,5 km².[7][8]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senoji architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. Upytės pavieto teismo archyvo rūmai – seniausias Panevėžio pastatas

Senasis Panevėžys pradėjo kurtis XVI a. pr. Nevėžio dešiniajame krante nuo valstybinio dvaro atskyrus žemes Ramygalos parapijai (dabartinė Senamiesčio gatvė). Netrukus, patogesnėje vietoje, Didžiojo kunigaikščio dvaro žemėje Nevėžio kairiajame krante, prie svarbių kelių į Ramygalą ir Upytę (dabartinis miesto centras) pradėjo kurtis Naujasis Panevėžys. Po valakų reformos XVI a. pab. Naujasis Panevėžys atsiskyrė nuo dvaro, tapo atskiru teritoriniu vienetu. Tarp Senojo ir Naujojo miesto stovėjo Panevėžio dvaras: skirtinga šių miesto dalių priklausomybė (valstybei, bažnyčiai, privačiam didikui) trukdė Panevėžiui tolygiai plėtotis. Dėl to nesusiformavo ryškesni architektūros ansambliai, kompozicijos dominantės, nebuvo tūriu ar menine išraiška išsiskiriančių visuomeninių pastatų.[9] Miestą sudarė vienaaukščiai mediniai pastatai, medinė bažnyčia, nedidelis, neišraiškingas dvaro pastatas. Vienintelis to laikotarpio paveldas mieste – 1614 m. statyti renesanso stilistikos mūriniai Upytės pavieto teismo archyvo rūmai Kranto gatvėje ir gatvių tinklas.

Miestas smarkiai sugriautas per karą su Maskva 1654–1667 m. ir Šiaurės karą 1700–1721 m. 1727 m. Naujojo Panevėžio aikštės vakariniame šone pradėtas statyti pijorų vienuolyno ansamblis: vienuolyno korpusas, bažnyčia ir kolegija (po 1790 m. gaisro atstatyti). Naujieji pastatai ir 1794 m. pastatyta medinė sinagoga miesto plano nepakeitė, bet paryškino tūrinėje ir erdvinėje kompozicijoje ryškesnių akcentų neturėjusį miesto centrą.[9] Iš šių pastatų iki šių laikų išliko tik bažnyčia, kiti nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir nugriauti pokario metais.

Turgaus aikštė ir Ukmergės gatvė XX a. pr.

XVIII a. pab. Panevėžyje buvo du savarankiški panašaus radialinio plano urbanistiniai kompleksai, atskirti miško: Naujojo Panevėžio miestas ir Senojo Panevėžio miestelis. Miestas buvo užstatytas beveik vien mediniais vienaaukščiais namais; miesto dalis už upės (Senasis Panevėžys) turėjo kaimui būdingą vaizdą. Senoji ir naujoji miesto dalys sujungtos XVIII a. pab.–XIX a. pr.: sudegus medinei Senamiesčio bažnyčiai, nauja medinė bažnyčia pastatyta kitoje vietoje, Nevėžio kilpoje tarp Senojo ir Naujojo Panevėžio. Aplink bažnyčią suplanuota aikštė ir stačiakampis gatvių tinklas, pradėtas kurti naujas Mikolajevo miestelis (dabar Smėlynė). Smėlynei išaugus, XIX a. vid. Naujamiestis, Senamiestis ir Smėlynė jau sudarė vientisą kompleksą.[9]

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštai – viena iš pagrindinių dominančių miesto siluete

Nuo XIX a. pr. pradėjo keistis ir miesto užstatymas bei vaizdas. Miesto centre susidarė tankiai užstatyti kvartalai, imta riboti pastatų tankumą. Pastatyti nauji visuomeniniai pastatai: medinė Evangelikų liuteronų bažnyčia Dvaro gatvėje (1845–1850 m.; dabar Ukmergės g. 29), apskrities iždinė turgaus aikštėje (1830 m., neišlikusi), kalėjimas (po 1837 m.), medinis ligoninės pastatas Marijos gatvėje (1840 m., dabar Panevėžio teritorinė darbo birža A. Smetonos g. 19),[10] dviaukštė mūrinė bajorų mokykla (1840 m., dabar Panevėžio kolegijos korpusas Klaipėdos g. 3), malūnas (1841 m., dabar viešbutis „Romantic“). Miesto centre ėmė vyrauti mūriniai pastatai, kai kurie jų buvo klasicistinio stiliaus. Po 1831 m. sukilimo uždarytas pijorų vienuolynas: vienuolių korpusas paverstas kareivinėmis, bažnyčia – cerkve. 1877–1885 m. Smėlynėje vietoj medinės bažnyčios pastatyta raudonų plytų apdailos neoromaninė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kuri ėmė dominuoti miesto siluete. 1878 m. parengtas miesto planas, iš esmės – jau susiklosčiusių kvartalų su kai kuriais gatvių papildymais fiksacija. Pagal planą numatyti nauji kvartalai šiaurinėje ir pietinėje miesto dalyse. Miesto centrinė (Laisvės) aikštė apstatyta istorizmo stiliaus dviaukščiais, tinkuotais, puoštais orderiniais elementais arba raudonų plytų su smulkiu gausiu plytų dekoru pastatais.[2] Nutiesti geležinkeliai: 1873 m. platusis Radviliškio–Daugpilio, 1898 m. – siaurasis Panevėžio–Pastovių, įrengta stotis, pastatyti stoties pastatai, sandėliai. XIX a. pab. Panevėžys tapo teritoriškai vieningu, architektūros ir urbanistinės struktūros požiūriu susiformavusiu miestu.[9]

J. Balčikonio gimnazijos senasis korpusas, XIX a. pab.

XIX a. pab.–XX a. pr. mieste pastatyta mūrinių visuomeninių, gyvenamųjų ir industrinių pastatų: du vėjo malūnai Ramygalos gatvėje (1875 ir 1880 m.),[11] istorizmo „plytų stiliaus“ valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla Kranto gatvėje (1880 m., sovietmečiu – konservų fabrikas, dabar apleistas),[12] Realinės mokyklos rūmai (1884 m., dabar J. Balčikonio gimnazija),[13] J. Kasperovičiaus gyvenamasis namas (1889 m., tarpukariu – teismo, sovietmečiu – Kraštotyros muziejaus pastatas, rekonstruotas 1985 m., dabar dailės galerija),[14] istorizmo „plytų stiliaus“ kalėjimo pastatai – dviaukštis administracinis pastatas prie gatvės ir keturių aukštų kalėjimo pastatas kieme (1893 m., P. Puzino g. 12),[15] eklektinis dviejų aukštų su mezoninu ir mansarda „Centralinis“ viešbutis Aptiekos g. (1894 m. arch. J. F. Lemanas; dabar pastatas Laisvės a. 1),[16][17] rausvų ir geltonų plytų mūro Moigių namų kompleksas (1895 m., dabar Panevėžio kraštotyros muziejus),[18][19] istorizmo stilistikos mielių ir spirito fabriko pastatai (XIX a. pab.–XX a. pr., Respublikos g. 82),[20] istorizmo stilistikos dviaukštis su mansarda J. Masiulio knygynas (1890–1900 m.),[21][3] Natanelio Kisino namas (1900 m., namą 1906 m. nusipirko Panevėžio miesto savivaldybė, 1987 m. integruotas į savivaldybės pastatų kompleksą)[22], neoklasicistiniai su moderno stiliaus bruožais Panevėžio kredito draugijos rūmai (1915 m., arch. A. Pšigodskis; dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)[2] ir kiti.

Tarpukario istorizmas ir modernizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Pirmąjį pasaulinį karą Panevėžyje sugriauta ar apgriauta apie 100 pastatų,[23] 1917 m. mieste siautėjo gaisras, sudegė miesto dalis tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių bei Tilto (dabar Smėlynės) gatvės rajonas.[24] Po nepriklausomybės kovų Panevėžys pradėjo atsigauti ir tvarkytis. Atnaujinti tiltai (Laisvės tiltas, Respublikos tiltas – 1925 m., inž. P. Morkūnas), išgrįstos gatvės, pastatyta elektrinė (1923 m.). Tarpukariu mieste pastatyta nemažai visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų, industrinių statinių, parengtas tikslus geodezinis miesto planas – vienas pirmųjų tokio pobūdžio darbų Lietuvoje (1933–1934 m., inž. M. Ratautas, A. Kočegūra, P. Butrimas). Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta tiesti kanalizacija, koreguota Nevėžio vaga, sutvarkyta Laisvės aikštė.[25]

Gatvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Jakšto prospektas, ~1939 m.

Tarpukariu Panevėžys buvo vienas geriausiai gatves tvarkiusių Lietuvos miestų: 1939 m. Lietuvoje buvo tik du pirmos eilės miestai, turėję daugiau grįstų gatvių nei negrįstų – Panevėžys ir Vilkaviškis. Tačiau Panevėžys, būdamas didesnis, grįstų gatvių turėjo žymiai daugiau.[25] 1926 m. išgrįstos K. Donelaičio, Margių, Kauno, Vyskupo Valančiaus, vėliau ir kitos gatvės. Prie gatvių buvo tiesiami ir šaligatviai. Iš pradžių gatves grindė paprastais akmenimis, ketvirtajame dešimtmetyje centrinės gatvės jau buvo grindžiamos tašytais. 1935 m. iš 40 km Panevėžio gatvių buvo išgrįsta 26 km.[26] Buvo grindžiami ir užmiesčio keliai: į Berčiūnus (5,4 km; 1933–1934 m.) ir Velžį, Ukmergės link (3,6 km; 1935 m.). Deja, iki šių laikų nė vieno grindinio Panevėžyje neišliko: sovietmečiu visos grįstos gatvės užlietos asfaltu. 1934–1936 m. Nevėžio dešiniajame krante įrengtas cemento plytomis grįstas A. Jakšto prospektas. Apsodintas akacijomis, jis per keletą metų tapo viena iš gražiausių Panevėžio vietų, miestelėnų vadintas Meilės alėja.[27] 1937 m. miesto pietinėje dalyje suformuotas naujas gyvenamųjų namų rajonas, apėmęs Klaipėdos, S. Daukanto ir Džonto (dabar J. Zikaro) gatves.[28]

Visuomeniniai pastatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žydų gimnazija buvo vienas pirmųjų žymesnių tarpukario Panevėžio pastatų. Sovietmečiu čia veikė įvairios švietimo įstaigos

Trečiojo dešimtmečio pradžioje miestui trūko lėšų. Pirmas kiek žymesnis pastatas buvo kukli vienaaukštė su mansarda pradžios mokykla Marijos (dabar A. Smetonos) ir Klaipėdos gatvių sankryžoje, pastatyta 1923 m. Tais pačiais metais pastatyta medinė Panevėžio apskrities ligoninė. Nuo dešimtmečio pabaigos buvo statomi jau kur kas žymesni pastatai. 1928 m. Elektros gatvėje istorizmo stiliumi pastatyta gelsvų plytų mūro Žydų gimnazija (vėliau praplėsta, dabar – Panevėžio apygardos teismas; arch. P. Sabolis, A. Tylius), dėl išorės puošnumo ir įrengtų šildymo bei vandentiekio sistemų vadinta „rūmais“.[29] 1930 m. Kranto gatvėje pastatyta gelsvų plytų mūro netinkuota Lenkų gimnazija (dabar Panevėžio specialioji mokykla; inž. J. Salenekas), Smėlynės gatvėje – mūrinė dviaukštė Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninė (arch. R. Steikūnas). Tais pačiais metais pašventinta modernizuotų neobaroko formų bazilikinė Panevėžio katedra (arch. R. Steikūnas, inž. A. Gordevičius).[26]

Panevėžio valsčiaus savivaldybės pastatas buvo vienas pirmųjų bandymų mieste pereiti nuo istorizmo prie modernizmo architektūros. Sovietmečiu dviaukščio pastato šlaitinis stogas pakeistas trečiu aukštu

Ketvirtajame dešimtmetyje vietoj istorizmo ėmė vyrauti lietuviškojo modernizmo stilius. 1932 m. Smėlynės gatvėje pastatytos Panevėžio valstybinės mergaičių gimnazijos (arch. V. Landsbergis-Žemkalnis; dabar Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija) architektūroje dar dominuoja senųjų stilių bruožai: simetrinė kompozicija, dekoro elementai – fasadą skaido puskolonės, stilizuoti piliastrai, akcentuotas centrinis įėjimas, bet urbanistine prasme jau įgyvendinti nauji principai: pastatas įkomponuotas sklype, atitraukus nuo bendros užstatymo linijos, sukuriant žaliąją erdvę tarp pastato ir gatvės.[30] Siekis nutolti nuo iki tol vyravusio istorizmo ryškus Panevėžio valsčiaus savivaldybės pastate Smėlynės gatvėje (1933 m., inž. K. Germanas): pirmo ir antro aukštų tūryje per plokštuminį ir ritminį skaidymą pabrėžiamas formų paprastumas bei griežtumas, akcentuotas eksterjero horizontalumas, atsisakyta nereikalingų dekoratyvinių elementų. Sovietmečiu pastatui pristatytas trečias aukštas, šiais laikais pastate įrengti butai.[31]

Lietuvos banko Panevėžio skyriaus pastatas – vienas svarbiausių ir gražiausių tarpukario statinių mieste[32]
Panevėžio ligonių kasos pastatas, praplėstas sovietmečiu. Naujojo priestato (kairėje) išorė – siaurų langų ritmas, užapvalinta prieangio dalis – suderinta su originalaus pastato (dešinėje) fasadu[33]
Panevėžio apskrities savivaldybės rūmų pagrindinis fasadas iš A. Jakšto gatvės pusės

Vienas įspūdingiausių modernizmo architektūros statinių Panevėžyje – Lietuvos banko Panevėžio skyriaus pastatas Respublikos gatvėje (1931 m., arch. M. Songaila). Pastato interjeras puošnus, su skulptūrine ornamentika. Centrinę operacijų salę dengia kupolas, kurį laiko atlantai (skulptorius J. Zikaras). Pastato išorė – be papuošimų, neskaitant virš įėjimo tarp sparnų įkomponuoto Vyties.[25]

Daugiausia visuomeninių pastatų tarpukariu suprojektuota ilgamečio Panevėžio inžinieriaus Antano Gargaso: vienaaukštis Žydų liaudies banko pastatas Respublikos gatvėje (1933 m., dabar restoranas „Nendrė vėjyje“), Panevėžio miesto pradinė mokykla Nr. 3 Ukmergės gatvėje (1935 m.), tuo metu laikyta moderniausiu švietimui skirtu objektu Panevėžio apskrityje,[34] Panevėžio apygardos ligonių kasa Respublikos gatvėje (1937 m.), pradžios mokykla Danutės gatvėje (1938 m., dabar Panevėžio 5-oji gimnazija), dviaukštis Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas Laisvės aikštėje su plačiomis vitrinomis pirmame aukšte ir siaurais vertikaliais langais antrame bei lenktu stikliniu stogeliu (aliuzija į „Pienocentro“ pastatą Kaune) – vienas brandžiausių inžinieriaus darbų (1938 m.). Deja, pastatas prarado savo autentiškumą, sovietmečiu užstačius trečiąjį aukštą, sunaikinus stogą juosiančią tvorelę, pakeitus duris ir langus.[25] Kiti žymūs A. Gargaso projektai – Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia Marijonų gatvėje (1939 m.), triaukštė pradžios mokykla Nr. 2 Maironio gatvėje (1940 m., dabar R. Sargūno sporto gimnazija), keturių aukštų Panevėžio vyskupijos kunigų seminarijai numatytas pastatas, baigtas jau po Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu jame buvo įsikūręs Panevėžio hidromelioracijos technikumas, dabar – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija.[35]

Vienas vėlyviausių tarpukario architektūros visuomeninių pastatų Panevėžyje – 1940 m. A. Jakšto gatvės ir Liepų alėjos kampe pastatyti Panevėžio apskrities savivaldybės rūmai (inž. Petras Lelis; dabar Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika). Rūmų architektūra pasižymi tarpukario Lietuvos administraciniams pastatams būdingomis modernizuotomis formomis su klasikinės architektūros elementais.[36]

Gyvenamieji namai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pakraštyje įsikūrusi tarpukario advokato Česlovo Petraškevičiaus vila laikoma vienu gražiausių Panevėžio medinės architektūros statinių.[37]

Gyvenamiesiems būstams populiaresnė buvo pigi medinė statyba. 1939 m. mieste pastatyti 85 mediniai ir tik 13 mūrinių gyvenamųjų namų. Palyginimui – Šiauliuose tais metais trečdalis pastatytų namų buvo mūriniai, Kaune – pusė. Panevėžio namai buvo ir gerokai pigesni – Kaune vieno namo statyba vidutiniškai kainavo apie 30 tūkst. litų, Šiauliuose – 19 tūkst., Panevėžyje – 9 tūkst.[25] Žymesni tarpukariu pastatyti gyvenamieji namai: skulptoriaus J. Zikaro namas (1924 m., inž. A. Gordevičius; sovietmečiu nugriautas), miesto burmistro Tado Chodakausko namas Vasario 16-osios g. 22 (1928 m.), techniko J. Baryso namas Respublikos gatvėje – tuo metu vienas moderniausių privačių namų mieste (1929 m.),[26] fotografo J. Žitkaus namas Puzino g. 11 (1934 m.; vėliau jame gyveno Salomėja Nėris), medinis dviaukštis pedagogo P. Būtėno namas A. Jakšto g. 3 (1933 m.), advokato Č. Petraškevičiaus vila Smėlynės g. 171 (1934 m., dabar Panevėžio gamtos mokykla), kunigo A. Kungio namas Sodų g. 27 (ketvirtas dešimtmetis), trijų aukštų mūrinis gydytojo S. Mačiulio namas Respublikos g. 54 (ketvirtas dešimtmetis, baigtas įrengti sovietmečiu; dabar Panevėžio apygardos prokuratūra).[26]

Industriniai pastatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1927 m. Kranto gatvėje pastatytas „Lietūkio“ malūnas, tarpukariu buvęs vienas didžiausių ir moderniausių malūnų Lietuvoje (Antrojo pasaulinio karo metu sugriautas, po karo nebeatstatytas).[38] 1931 m. pastatytas „Maisto“ mėsos fabrikas (inž. M. Ratautas, P. Markūnas), 1933 m. Ukmergės gatvėje atidarytas naujai suremontuotas Muilo fabrikas, įrengtas buvusios skerdyklos pastate. Fabriko teritorijoje nugriovus buvusius sandėlius pagal inž. Vilkelio projektą 1938 m. pastatytas aliejaus fabrikas.[26] 1940 m. miesto šiaurės vakaruose 40 ha plote pastatyti Cukraus fabriko pastatai, suprojektuoti funkcionalizmo stiliumi architekto A. Funko.[39]

Sovietmečio architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo metu Panevėžys vėl gana smarkiai nukentėjo. Po karo dalis istorinių pastatų rekonstruota, sunaikintų vietose ir tuščiose erdvėse atsirado stambiatūriai, neatitinkantys istorinio mastelio pastatai. Labiausiai nukentėjo nuo seno neturtingų žydų gyvenamas kvartalas tarp Ukmergės ir Elektros gatvių, vadinamoji „Slobodka“. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje šis kvartalas užstatytas mūriniais daugiabučiais, o 1967–1968 m. Elektros gatvės ir Laisvės aikštės kampe pastatyti Panevėžio dramos teatro rūmai (arch. A. Mikėnas).[40]

Pokario metais atnaujintos pramonės įmonės, miesto centre ir netoli centro tuščiose vietose pastatyti triaukščiai daugiabučiai: Kranto (vietoj sugriauto „Lietūkio“ malūno), Ukmergės, N. Gogolio (dabar Smėlynės), Ramygalos, Klaipėdos, Agronomijos (dabar Marijonų), Sandėlių (dabar S. Kerbedžio) gatvėse, Liepų alėjoje. Dviaukščiai – Margių, Algirdo, Stoties gatvėse.[41][42]

Miesto plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalia centro esantis Vilniaus gatvės daugiabučių kvartalas – vienas pirmųjų Panevėžyje

Sovietmečiu Panevėžys plėtotas kaip pramonės centras. Pagal 1961 m. generalinį planą suformuoti du pramonės rajonai: miesto šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose. Šeštajame–septintajame dešimtmečiuose pastatyta stambių pramonės įmonių: „Lietkabelio“, Gelžbetonio dirbinių, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių, „Ekrano“ gamyklos, Stiklo fabrikas.[43] Miestas sparčiai augo, į Panevėžį kėlėsi gyventojai iš aplinkinių kaimų ir kitų rajonų. Pradėti statyti daugiabučių rajonai. Pirmieji – 4–5 aukštų plytinių namų kvartalai įrengti P. Rotomskio (dabar Marijonų), Vilniaus, J. Basanavičiaus gatvėse. Nuo 1965 m. buvo statomi stambiaplokščiai surenkami namai, daugiausia penkiaaukščiai: N. Gogolio (Smėlynės), Tulpių (arch. S. Katilius, N. Garbaliauskienė), Ramygalos gatvėse. 1970 m. miesto vakarinėje dalyje pradėtas statyti didelis Klaipėdos gyvenamasis rajonas su penkiaaukščiais ir devynaukščiais stambiaplokščiais surenkamais namais, mokyklomis, vaikų lopšeliais-darželiais, prekybos centrais (arch. I. Mumšienė, G. Bimbienė). Vėliau jame pastatyti ir pirmieji miesto monolitiniai dvylikaaukščiai. 1978 m. Panevėžio pietrytinėje dalyje iškilo Žemaičių kvartalas su penkių ir dvylikos aukštų plytiniais daugiabučiais (arch. N. Eigminienė, M. Steponavičius). 1984 m. į pietus nuo Nemuno gatvės pradėtas statyti Pilėnų kvartalas (arch. G. Bimbienė).[42]

1984 m. pradėtas statyti Kniaudiškių gyvenamasis rajonas (arch. M. Steponavičius, V. Andriuška). Buvo numatyta, kad jį sudarys 4 mikrorajonai ir jame gyvens daugiau kaip 30 tūkst. gyventojų, tačiau iki sovietmečio pabaigos viso rajono nespėta pastatyti. Kniaudiškiuose vyrauja stambiaplokščiai penkių ir devynių aukštų namai, šalia planuotos naujos autobusų stoties įrengti plytiniai namai-ekranai transporto triukšmui sumažinti.[42]

Mažaaukščiai individualūs namai pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais daugiausia buvo mediniai, statyti netoli centro esančiuose kvartaluose. Pagal 1961 m. generalinį planą miesto šiaurėje, už geležinkelio, atsirado prestižinis Rožyno (pagal Rožių gatvę) individualių namų rajonas. Rajono architektūra miesto architektų vertinama gana kritiškai.[6]

Miesto centras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietmečiu užstatyta Vilniaus gatvės atkarpa miesto centre. Tolumoje – Panevėžio „Trylikaaukštis“

Pokario metais ir vėliau sovietmečiu žymiai pasikeitė miesto centro vaizdas. Pagal 1961 ir 1973 m. miesto generalinius planus numatyta centro rekonstrukcija, Laisvės aikštėje, Respublikos, Kranto ir kitose gatvėse istoriškai susiklosčiusioje teritorijoje pradėti statyti sovietinės modernistinės architektūros pastatai, dažnai nesilaikant sklypų užstatymo linijos ar vyraujančio mastelio.[44] Laisvės (tada Lenino) aikštės vakaruose nugriauti istoriniai namai, pastatyti nauji daugiaaukščiai, tarp jų ir vienas aukščiausių Panevėžio pastatų, vienu iš miesto simbolių tapęs minimalistinės architektūros „Nevėžio“ viešbutis (1972 m., arch. A. Paulauskas).[45] Kiti, rytinės aikštės pusės namai – paaukštinti, pristačius trečiąjį aukštą. Nemažai senųjų pastatų nugriauta tiesiant ir platinant gatves. Sovietmečiu suformuotos pagrindinės miesto gatvės: Kęstučio gatvė miesto centre prailginta iki Klaipėdos gatvės ir pervadinta Vilniaus gatve; J. Basanavičiaus gatvė prailginta iki N. Gogolio (dabar Smėlynės) gatvės. Sovietmečio pabaigoje buvo numatyta per miesto istorinę dalį nutiesti naują gatvę (dabartinė J. Urbšio g.), jungiančią Respublikos ir Klaipėdos gatves. Kvartale tarp Respublikos ir A. Domaševičiaus (dabar A. Smetonos) gatvių spėta išgriauti dalį pastatų ir nutiesti atkarpą iki dabartinės Vasario 16-osios gatvės, tačiau visuomenės pastangomis tolesnį gatvės tiesimą pavyko sustabdyti.[46][6]

Socialistinio modernizmo stilistikos „Garso“ kino teatras 2015 m. To paties projekto kino teatrai buvo ir Druskininkuose („Aidas“) bei Klaipėdoje („Vaidila“)[47]

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose statytų pastatų būdingi bruožai – architektūrinės aplinkos ignoravimas, griežtų, asketiškų formų naudojimas, estetinių architektūros tikslų atsisakymas, paverčiant juos „bestiliais“ pastatais. Miesto centre pagal kartotinius projektus statyti daugiabučiai namai sumenkino ir suniveliavo bendrą centro urbanistinį charakterį.[44] Tipinių projektų nevengta ir visuomeniniams pastatams: 1968 m. Respublikos gatvėje iškilo pagal tipinį projektą pastatytas „Garso“ kino teatras (arch. V. Juršys, nugriautas 2021 m.[48]).[49]

1974 m. Respublikos gatvėje pastatytas stambaus tūrio, lakoniškų formų buvusio kombinato „Buitis“ pastatas (arch. N. Garbaliauskienė), kurio menkoms meninės kokybės apraiškoms sustiprinti pasitelkta skulptūra – pirmo aukšto sienose įkomponuoti reljefai (autorius Z. Lakys). Neigiamu santykiu su istoriniu užstatymu pasižymi ir rajono savivaldybės (arch. N. Eigminienė; Vasario 16-osios g. 27) bei buvusios telegrafo-telefono stoties pastatai (Respublikos g. 58).[44]

Panevėžio teismo pastatas Laisvės a. 17

Devintajame dešimtmetyje susirūpinta funkcionalistinės architektūros sukeltų problemų sprendimais, kuriant nuo standartinių formų nutolstančius aukštesnės meninės kokybės visuomeninius pastatus. Tačiau jų pritaikymas istoriniame užstatyme vis dar buvo menkas. 1983 m. Respublikos gatvėje pastatytas „Upytės“ viešbutis, kurio išraiškingumui pasiekti panaudotas tūrių skaidymas į atskirus korpusus. 1984 m. pastatyto buvusio Žemėtvarkos projektavimo instituto pastato (arch. E. Klimavičienė, J. Jasaitis; Respublikos g. 63) išraiškingumas pasiektas, išskaidžius pastato tūrį ir padarius po juo pasažą. Teismo rūmų (1986 m., arch. V. Skokauskas; Laisvės a. 17) architektūroje pastebimas nutolimas nuo funkcionalistinių formų: pastato planas netaisyklingas, pastato dinamiškumui suteikti panaudotas sudėtingas tūrių skaidymas. Rūmų architektūrą bandyta kompoziciškai susieti su greta esančiu 1938 m. statytu vaistinės pastatu (tarpukariu – Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas): abu pastatai turi kampinius įėjimus. Santykio su tarpukario modernizmo architektūra siekta ir buvusio Informacinio skaičiavimo centro pastate (1988 m., arch. A. Blūšius; Respublikos g. 62): pirmieji trys aukštai skaidomi siaurų vertikalių ritmu, o vertikalios langų juostos – įgilintos. Santuokų rūmų architektūroje (arch. J. Skublickas; Respublikos g. 25) panaudota skulptūriška aptakių ir kampuotų formų visuma, atsisakyta elementarios „dėžutės“ formos, įrengtas prabangus interjeras.[44][45]

„Ekrano“ gamyklos statyti kultūros rūmai 1996 m. perduoti už skolas Panevėžio savivaldybei

Kiti svarbesni sovietmečiu statyti visuomeniniai pastatai: Sporto rūmai (1966 m., arch. J. Putna; A. Jakšto g. 1), Baldų parduotuvė „Klevas“ su originalia apdaila – iš išorės pakabintu asketišku betoniniu ažūru (1970 m., arch. N. Garbaliauskienė; Respublikos g. 71, dabar parduotuvė „Maksima“; apdaila negrįžtamai sugadinta pastato rekonstrukcijos metu), Kino teatras „Versmė“ (1979 m., arch. V. Skokauskas; Nepriklausomybės a. 8, dabar Panevėžio muzikinis teatras), Respublikinė Panevėžio ligoninė (1978–1983 m., arch. S. Garuckas, K. R. Plyčiuraitis-Plyčius), Ekrano kultūros rūmai (1987 m., arch. H. A. Balčiūnas; Kranto g. 28, dabar Panevėžio bendruomenių rūmai), Muzikos mokykla (1985 m., arch. E. Klimavičienė; Vilniaus g. 2).[45]

Iš gyvenamųjų daugiabučių namų ryškesne architektūra išsiskiria du pastatai miesto centre, Vilniaus ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje: kartotinio projekto tinkuoto fasado trylikaaukštis (arch. V. Skokauskas), pastatytas aštuntajame dešimtmetyje miesto valdžiai nusprendus, kad Panevėžio centrinei daliai reikėtų vertikalaus akcento, ir 300 m ilgio (ilgiausias mieste) individualaus projekto (arch. N. Garbaliauskienė) penkiaaukštis[B] su vitrinomis pirmame aukšte, kur įsikūrusios įvairios parduotuvės.[45]

[B] Nusižengiant to meto normoms ir reikalavimams name miesto valdžios planuota įrengti erdvius 4-5 kambarių butus su holais, tačiau, sužinojus apie tai Maskvos komisijai, gautas nurodymas jau pradėtam statyti pastate įrengti standartinius 1–2 kambarių butus.[45]

Šiuolaikiniai pastatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Romantic“ viešbutis, įrengtas buvusio malūno patalpose

Pasibaigus sovietmečiui, pirmaisiais nepriklausomybės metais miesto pakraščiuose ėmė dygti didžiuliai, kelių šimtų kvadratinių metrų ploto gyvenamieji namai, neturintys jokios architektūrinės vertės.[6] Nebevyko didelių statybų: sustojo Kniaudiškių daugiabučių mikrorajono plėtra, sumažėjo visuomeninių pastatų statyba. Nustojus veikti daugeliui pramonės įmonių, apleisti jų pastatai; miesto centre nugriauta dalis buvusio Spirito fabriko, nyksta į architektūros paveldą įtraukto Konservų fabriko pastatai.[50]

Nedidelio tūrio šiuolaikinis pastatas praturtina architektūriškai neišraiškingą Stoties ir Upės gatvių sankirtą (architektas V. Klimavičius)[51]
Kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ priestatas Skaistakalnyje

Pastatyta visuomeninių pastatų: „Sodros“ Panevėžio skyriaus pastatas (1995 m., arch. E. Klimavičienė; Vasario 16-osios g. 60), lenkto fasado berėmės konstrukcijos, stiklo sienų SEB banko (1998 m., arch. V. Klimavičius)[52] ir šalia esančio prekybos centro pastatai, Naujoji Apaštalų bažnyčia (2001 m., arch. R. Skamarauskas, V. Stankevičius; A. Mackevičiaus g. 3), daugiafunkcė „Cido arena“ (2008 m., arch. E. Miliūnas ir kt.; Parko g. 12). Rekonstruoti buvusio malūno Kranto gatvėje (2002 m., įkurtas „Romantic“ viešbutis) ir G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Respublikos gatvėje (2003–2006 m., arch. S. Juškys) pastatai, Juozo Čerkeso-Besparnio sodyba Skaistakalnio parke (2023 m., įkurtas „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centras).[53] Vakariniame miesto pakraštyje pastačius stambių prekybos centrų, susiformavo prekybos rajonas.[6]

Gyvenamųjų namų statyboje vyravo individualūs namai. Daugiausia namų pastatyta artimiausiuose šiauriniuose ir pietiniuose Panevėžio priemiesčiuose bei sodų teritorijose.[54] Naujų daugiabučių pastatyta Ramygalos, Margių, Klaipėdos-Projektuotojų, Suvalkų, Pušaloto gatvėse.[55]

Paminklai ir skulptūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui pastatytas Panevėžio 500 metų jubiliejaus proga

Panevėžio viešosiose erdvėse pastatyta daugiau kaip 100 dekoratyvinių skulptūrų ir paminklų. Seniausi iš jų – XIX a. pab. – XX a. pr. statyti antkapiniai paminklai Senosiose miesto kapinėse. Tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais mieste pastatyta profesionalių skulptorių darbų: Juozo Zikaro paminklas 1918–1919 m. už Lietuvos laisvę žuvusiems kariams Ramygalos gatvės kapinėse (1930 m.), Bernardo Bučo antkapiniai paminklai pedagogei Veronikai Būtėnienei Senosiose miesto kapinėse (1935–1936 m., įtrauktas į Kultūros vertybių registrą)[56][57] ir rašytojai, visuomenininkei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei Ramygalos gatvės kapinėse (1943 m.), B. Bučo skulptūra „Šv. Aloyzas“ Pavasarininkų kiemelyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (1933 m., įtrauktas į Kultūros vertybių registrą).[58][59] 1943 m. ligoninės kieme atidengtas B. Bučo paminklas 1941 m. birželio 26 d. sovietų nužudytiems gydytojams. Karo pabaigoje, baiminantis galimų represijų, paminklas gydytojo Jono Statkevičiaus rūpinimusi užkastas toje vietoje, kur stovėjo, o 1988 m. atkastas, restauruotas ir iškilmingai atidengtas.[60] 1993 metais paminklas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.[61]

A. Dimžlio skulptūra „Laisvės daina“ buvo numatyta Jonavos miestui, bet ja susidomėjo Panevėžio miesto vadovai, kurie pasiūlė skulptoriui kūrinį pastatyti Panevėžyje[62]

Sovietmečiu mieste pastatyta monumentaliosios skulptūros kūrinių: Antano Dimžlio dekoratyvinė skulptūra „Laisvės daina“ Vilniaus gatvės ir Velžio kelio sankryžoje (1974 m., granitas, arch. T. Miknevičius; įtraukta į Kultūros vertybių registrą),[63] Kazio Kisielio virinto vario skulptūra „Žemė-motina-taika“, sukurta 1972 m. vasarą Panevėžyje vykusios skulptorių stovyklos metu, atidengta 1974 m. aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako (arch. J. Skublickas, įtraukta į Kultūros vertybių registrą),[64] Broniaus Vyšniausko bronzinė skulptūra „Pramonė“ – mergaitė su krumpliaračiu rankoje, sovietmečiu simbolizavusi Panevėžio pramonę (1979 m., Respublikos g. prie buvusio „Garso“ kino teatro). Vėliau krumpliaratis pavogtas metalo vagių; šiuo metu skulptūra stovi be jo.[65]

Kiti svarbesni sovietmečiu sukurti monumentai – G. Petkevičaitės-Bitės paminklinis biustas Respublikos g. 47 (1971 m., B. Bučas, arch. Z. Dargis),[66] paminklas tarybiniams kariams (1975 m., smiltainis, V. Vildžiūnaitė; Krekenavos gatvės kapinės),[67] Staniūnų memorialas 1941 m. nužudytiems Lietuvos piliečiams, sukurtas 14 liaudies meistrų, vadovaujamų vyr. dailininko Vido Žigo pagal tautodailininko Kazio Nemanio eskizus (1979 m.; Velžio kelias);[68] dekoratyvinės skulptūros – „Svajonė“ (1971 m., granitas, B. Zalensas, arch. J. Brazys; Sausio 13-osios skveras),[69] „Dūdorius“ (1974 m., akmuo, R. Antinis (vyresnysis); Sausio 13-osios skveras),[70] „Legenda“ (1975 m., metalas, R. Antinis (jaunesnysis); P. Plechavičiaus skveras),[71] „Paukščių takas“ (1980 m., P. Mazūras; Ramygalos g. 99);[72] antkapiniai paminklai – Jokūbonių šeimai (1961 m., granitas, G. Jokūbonis; Senosios miesto kapinės),[73] mokytojui J. Januloniui (1963 m., G. Jokūbonis; Ramygalos gatvės kapinės),[74] aktoriui B. Babkauskui (1976 m., granitas, J. Lebednykas, arch. E. Reigirdas; Ramygalos gatvės kapinės).[75] 1989 m. netoli Cukraus fabriko pagal architektų G. Diržio ir A. Širono projektą įrengta paminklinė vietovė 1941 m. birželio 25 d., stalinizmo represijų metais, nužudytiems Lietuvos piliečiams atminti. Tautodailininko V. Nemanio atkurtas karo metais stovėjęs kryžius, šalia pastatytas paminklinis akmuo ir atminimo sienelė su nužudytųjų pavardėmis.[76][3]

Dekoratyvinė skulptūra „Šachmatininkas“ Senvagėje. Skulptūros autoriaus teigimu – tai pirmas paminklas Lietuvoje, pastatytas afroamerikiečiui[77]

XX a. devintajame dešimtmetyje miesto centre sutvarkius Nevėžio senąją vagą, įrengta Senvagės poilsio zona, kurią pradėta puošti skulptūromis. 1984 m. pastatyta pirmoji skulptūra – Aloyzo Smilingio „Besimaudanti“ arba „Torsas“. Kūrinys tuo metu sulaukė nemažai kritikos, kai kuriems atrodė nepadorus, bandyta skulptūrą uždegti ir kitaip niokoti. Šiuo metu „Torsas“ laikomas vienu iš vertingiausių kūrinių Panevėžio viešosiose erdvėse.[77] 1988 m. pastatyta antra – Juozo Genevičiaus bronzinis „Dainius“,[78] o per ateinančius tris dešimtmečius Senvagėje iškilo ištisas skulptūrų parkas. Vienas pažįstamiausių kūrinių Senvagėje – miesto simboliu tapęs Alfrido Pajuodžio „Vėžys“ (1982 m., metalo plastika), perkeltas į Senvagę 1996 m. iš Sietyno skvero (buvusiųjų žydų kapinių).[79] Nuo 2005 m. skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos iniciatyva Panevėžyje kas dvejus metus organizuojami tarptautiniai akmens skulptūros simpoziumai, dauguma jų metu sukurtų kūrinių lieka Senvagėje.[77]

1998 m. prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atidengtas J. Lebednyko granitinis paminklas 1863 m. sukilėliams atminti.[80] Laisvės aikštė papuošta 1998 m. A. Pajuodžio organizuoto skulptūrų simpoziumo darbais: Audriaus Tamošaičio „Koralu“ (1999 m., Karelijos granitas, marmuras),[81] Algimanto Vytėno „Virsmu“ (1999 m., granitas),[82] V. Tallat-Kelpšos „Lizdu“ (1999 m., Karelijos granitas),[83] A. Pajuodžio „Langu“ (1999 m., Karelijos granitas)[84] ir kitomis. XXI a. pr. Laisvės aikštėje pastatytos paminklinės skulptūros Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui (2003 m., Stanislovas Kuzma, granitas) ir režisieriui Juozui Miltiniui (2007 m., Regimantas Midvikis, bronza).[2] Iš netradicinių kūrinių paminėtina V. Tallat-Kelpšos 2005 m. sukurta skulptūra A. Jakšto gatvėje, skirta Panevėžio futbolininkams: beveik dviejų metrų ilgio marmurinė kolona su dideliu futbolo kamuoliu viršuje. Tai pirmoji futbolui skirta skulptūra Lietuvoje. Kita su sportu susijusi skulptūra – Redo Diržio „Šachmatininkas“ Dekoratyvinių skulptūrų skvere (2003 m., akmuo, bronza).[85] Šachmatininko prototipu autorius pasirinko amerikiečių boksininką Maiką Taisoną.[77]

Žaliosios erdvės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės Panevėžio žaliosios erdvės išsidėsčiusios Nevėžio slėnyje palei Nevėžio upę. Parkai ir žalumos mieste užima apie 700 ha arba 14 % viso Panevėžio ploto. Kiekvienam panevėžiečiui tenkantis želdynų plotas beveik tris kartus didesnis nei teisės aktais apibrėžta norma (25 m²). Didžiausia rekreacinė erdvė mieste – 39 ha ploto Kultūros ir poilsio parkas. Seniausio, Skaistakalnio parko plotas – 29,74 ha, Jaunimo parko – 4,14 ha. Miesto vakaruose planuojama įrengti dar vieną, Kniaudiškių parką, kurio plotas sieks 7,7 ha.[86] Kiti svarbesni žalieji plotai mieste – Senvagė, Bendruomenių rūmų, Sausio 13-osios, Atminimo, Povilo Plechavičiaus skverai, A. Baranausko parkas, Laisvės, Nepriklausomybės ir Savanorių aikščių želdiniai. Pagrindinis rekreacinis miesto vandens telkinys – Ekrano marios.

Svarbiausios kapinės miesto teritorijoje: Panevėžio senosios kapinės Smėlynėje (neveikiančios), Kristaus Karaliaus katedros kapinės Ramygalos gatvėje bei Stačiatikių kapinės J. Tilvyčio gatvėje (neveikiančios).

Tiltai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Smėlynės gatvės tiltas per Nevėžį

Mieste stovi 13 tiltų, 1 viadukas, kuriuos prižiūri UAB „Panevėžio gatvės“.[87]

Pirmasis tiltas per Nevėžį mieste pastatytas XVII a. tarp Senojo ir Naujojo Panevėžio. 1860 m. Kauno gubernijos aprašyme minimas 128 m ilgio tiltas ant polių. Tarpukariu mieste buvo du gelžbetoniniai tiltai ir trys mediniai lieptai, kuriuos miesto savivaldybė žiemą nuimdavo, kad jų nenuneštų ledai.[88] Abu gelžbetoniniai – „Laisvės“ ir „Respublikos“ tiltai statyti XX a. trečiajame dešimtmetyje. „Respublikos“ tilto perdangos Antrojo pasaulinio karo metu susprogdintos; tiltas perstatytas 1968 m. (projekto autoriai K. Vasiliauskas ir D. Žičkis). „Laisvės“ tiltas (dabartinėje Smėlynės gatvėje) su didžiulėmis arkomis, išaugus transporto srautams, tapo per siauras, todėl 1964 m. nugriautas, jo vietoje pastatytas naujas nekarpytos sistemos sijinis gelžbetoninis trijų angų tiltas.[89]

Sovietmečiu, augant miestui, pastatyta daugiau tiltų: Nemuno gatvės tiltas (1976 m.), Ekrano marių tiltas J. Biliūno gatvėje (Nevėžio užtvanka, 1979 m.).[90] 1940 m. pastatytas Savitiškio (dabar Vakarinės gatvės) tiltas, iš pradžių buvęs medinis, 1980–1981 m. perstatytas gelžbetoninis (atidarytas tik 1987 m.).[91] XXI a. pirmajame dešimtmetyje miesto vakariniame pakraštyje pastatytas Panevėžio aplinkkelio tiltas (rekonstruotas 2019 m.).[92] Mieste yra ir 3 pėsčiųjų tiltai per Nevėžį: ties Skaistakalniu, prie Bendruomenių rūmų, Kultūros ir poilsio parke (1984 m., rekonstruotas 2015 m.).[93]

Panevėžio šiaurės rytuose virš Senamiesčio gatvės ir plačiojo geležinkelio 1938 m. įrengtas siaurojo geležinkelio viadukas, įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.[94] Sovietmečiu Pramonės gatvėje nutiestas viadukas virš geležinkelio.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Medinė architektūra Smėlynės gatvėje
    Medinė architektūra Smėlynės gatvėje
  • Kunigo A. Kungio namas (~1934 m.) Sodų ir Katedros gatvių kampe – vienas iš nedaugelio tarpukario daugiabučių Panevėžyje
    Kunigo A. Kungio namas (~1934 m.) Sodų ir Katedros gatvių kampe – vienas iš nedaugelio tarpukario daugiabučių Panevėžyje
  • A. Gargaso projektuotas Panevėžio vyskupijos kunigų seminarijos pastatas, užbaigtas po Antrojo pasaulinio karo. Fasadas iš kiemo pusės
    A. Gargaso projektuotas Panevėžio vyskupijos kunigų seminarijos pastatas, užbaigtas po Antrojo pasaulinio karo. Fasadas iš kiemo pusės
  • Buvusio Informacinio skaičiavimo centro pastatas – vienas savičiausių vėlyvojo modernizmo pavyzdžių miesto centre. Projektuojant pastatą atsižvelgta į santykį su tarpukario modernizmu, tačiau neišlaikytas aplinkos mastelis
    Buvusio Informacinio skaičiavimo centro pastatas – vienas savičiausių vėlyvojo modernizmo pavyzdžių miesto centre. Projektuojant pastatą atsižvelgta į santykį su tarpukario modernizmu, tačiau neišlaikytas aplinkos mastelis
  • 2020 m. rekonstruotas dailės galerijos pastatas. Respublikos gatvės fasade atidengti ir restauruoti sovietmečiu suniokoto istorinio vienaaukščio raudonų plytų pastato fragmentai[95]
    2020 m. rekonstruotas dailės galerijos pastatas. Respublikos gatvės fasade atidengti ir restauruoti sovietmečiu suniokoto istorinio vienaaukščio raudonų plytų pastato fragmentai[95]
  • Renovuotas G. Bitės-Petkevičaitės bibliotekos pastatas
    Renovuotas G. Bitės-Petkevičaitės bibliotekos pastatas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 Naujas architektūros festivalis kvies prakalbinti Panevėžio pastatus, Bernardinai.lt, 2020 m. birželio 23 d. Nuoroda tikrinta 2020-07-01.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Panevėžio architektūra, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-04-23. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registras Archyvuota kopija 2020-08-09 iš Wayback Machine projekto., Panevėžio miesto savivaldybė, 2019-05-02. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  4. ↑ Kultūros vertybių registras. Muoroda tikrinta 2023-05-09.
  5. ↑ Panevėžys, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3 (Masaitis–Simno), p. 295–296. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1987.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 Mantas Tomkūnas, Eižėjantis Panevėžio veidas, DELFI Žinios, 2010-03-20. Nuoroda tikrinta 2020-07-01.
  7. ↑ Šiauliai, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4 (Simno–Žvorūnė), p. 176. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1988.
  8. ↑ Ukmergė, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 4 (Simno–Žvorūnė), p. 367. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1988.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 „Panevėžio miesto istorinė dalis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16.
  10. ↑ Liudvika Knizikevičienė, Iš Panevėžio ligoninės istorijos, Lietuvos Aidas. Nuoroda tikrinta 2020-08-17.
  11. ↑ Inga Smalskienė, Malūnai Panevėžį garsino ir užsienyje,Panevėžio balsas, 2012-12-15. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  12. ↑ Lina Dranseikaitė, Centro atgimimas judina ir konservų fabriko sienas, Sekundė, 2021-01-31. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  13. ↑ Ką laikyti mokyklos istorijos pradžia?, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  14. ↑ Dailės galerijai grąžinama autentiška išvaizda, Sekundė, 2019-08-30. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  15. ↑ Panevėžio moterų pataisos namams suteiktas kultūros paveldo vertybės statusas, Lietuvos rytas, 2018-03-26. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  16. ↑ Ermina Čižienė, Elektros gatvė Panevėžio miesto plėtros ir kultūros kontekste, Iš Panevėžio praeities: kultūros paveldas, Panevėžys, 2010, p. 72. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  17. ↑ M. Rosako namas Panevėžyje, kuriame pirmąkart suplevėsavo Trispalvė, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2017-02-18. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  18. ↑ Geri norai išjudino istorinio pastato pamatus, Sekundė, 2019-10-15. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  19. ↑ Panevėžyje sutvarkyti bajorų Moigių namai, Jūsų Panevėžys, 2020-06-17. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  20. ↑ „Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  21. ↑ „J. Masiulio knygynas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  22. ↑ Panevėžio miesto savivaldybės pastatas, Pastatai kalba. Nuoroda tikrinta 2020-11-12.
  23. ↑ Vytautas Jokubauskas, Didysis karas: diskursai ir atminimo praktika tarpukario Lietuvoje; iš Lituanistica, 2016, t. 62, Nr. 4 (106), p. 243. Lietuvos mokslų akademija.
  24. ↑ Panevėžio jubiliejinių datų kalendoriai, 2017, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2020-08-18.
  25. ↑ 25,0 25,1 25,2 25,3 25,4 Vaidas Petrulis, Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Panevėžys, Bernardinai.lt, 2020 m. balandžio 24 d. Nuoroda tikrinta 2020-08-14.
  26. ↑ 26,0 26,1 26,2 26,3 26,4 D. Pilkauskas, Panevėžio miesto urbanistinė raida 1920-1940 m. Archyvuota kopija 2020-10-22 iš Wayback Machine projekto., Voruta.lt. 2013-01-31. Nuoroda tikrinta 2020-08-14.
  27. ↑ Ingrida Nagrockienė, Vienos svarbiausių gatvių užbaigtuvės – netrukus, Sekundė, 2019-10-09. Nuoroda tikrinta 2020-08-14.
  28. ↑ Panevėžio miesto turgus, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  29. ↑ Evaldas Vilkončius, Panevėžio Žydų gimnazija[neveikianti nuoroda], Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2020-08-15.
  30. ↑ Evaldas Vilkončius, Tarpukariu Panevėžyje statytų švietimo įstaigų architektūra, Mokslas – Lietuvos ateitis, 2018. Nuoroda tikrinta 2020-04-15.
  31. ↑ Evaldas Vilkončius, Panevėžio valsčiaus savivaldybės pastatas Archyvuota kopija 2021-09-11 iš Wayback Machine projekto., Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2020-08-15.
  32. ↑ Donatas Pilkauskas, Lietuvos banko Panevėžio skyriaus pastatas, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2017-03-21. Nuoroda tikrinta 2020-09-01.
  33. ↑ Evaldas Vilkončius, Panevėžio ligonių kasos Archyvuota kopija 2021-05-07 iš Wayback Machine projekto., Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2020-09-01.
  34. ↑ Evaldas Vilkončius, Pradinė mokykla Panevėžyje Archyvuota kopija 2020-09-18 iš Wayback Machine projekto., Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras, 2020-03-26. Nuoroda tikrinta 2020-08-15.
  35. ↑ Istorija, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija. Nuoroda tikrinta 2020-08-15.
  36. ↑ Evaldas Vilkončius, Panevėžio apskrities savivaldybės rūmai Archyvuota kopija 2021-05-06 iš Wayback Machine projekto., Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2020-08-15.
  37. ↑ Inga Smalskienė, Advokato palikimas padalintas (papildyta), Sekundė, 2014-01-16. Nuoroda tikrinta 2020-08-16.
  38. ↑ Leonas Kaziukonis, Iš Panevėžio malūnų praeities, Panevėžio istorijos fragmentai, Panevėžys, 1993 m. Nuoroda tikrinta 2020-08-16.
  39. ↑ „Cukraus fabriko pastatų kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16.
  40. ↑ Leonas Kaziukonis, Apie Panevėžyje neišlikusią Sinagogų aikštę, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2020-04-18. Nuoroda tikrinta 2020-08-18.
  41. ↑ Emilija Juškienė, Panevėžio statybos: kai daugiabutis miestiečiams reiškė prabangą, Sekundė, 2020-02-28. Nuoroda tikrinta 2020-08-19.
  42. ↑ 42,0 42,1 42,2 Leonas Kaziukonis, Panevėžio statybos sovietmetyje, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2018-05-02. Nuoroda tikrinta 2020-08-19.
  43. ↑ Elena Markuckytė, Donatas Pilkauskas, Panevėžio istorija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-07-30. Nuoroda tikrinta 2020-08-18.
  44. ↑ 44,0 44,1 44,2 44,3 Evaldas Vilkončius, Sovietinis modernizmas Panevėžio centre, Senvagė, 2017 m., Nr. 1, p. 70–75.
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 45,3 45,4 Panevėžys. Sovietmetis, Architektūros ekskursijų fondas. Archyvuota 2013-10-29. Nuoroda tikrinta 2021-02-15.
  46. ↑ Leonas Kaziukonis, Dar prieš susikuriant Sąjūdžiui, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2017-03-27. Nuoroda tikrinta 2020-08-28.
  47. ↑ Vaidas Petrulis, Tipinis kino teatro projektas Archyvuota kopija 2021-04-20 iš Wayback Machine projekto., Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2020-09-01.
  48. ↑ „Garso“ pastatas – jau istorija, Sekundė, 2021-04-07. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  49. ↑ Sovietinio Modernizmo Kino Teatras Panevėžyje, Lietuvoje – pavojuje, Alkas, 2021-03-12. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  50. ↑ Gintautas Subačius, Apleistas fabrikas tampa pavojų keliančiu monstru, Panevėžio balsas, 2008-05-19. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  51. ↑ Evaldas Vilkončius, Apie naujausią Panevėžio architektūrą, Senvagė, 2018 m. Nr. 2, p. 14.
  52. ↑ Inga Kontrimavičiūtė, „Sekundė“, Naują erą Panevėžyje žymėjęs pastatas nesulaukia pirkėjo, DELFI Miestai, 2018-12-20. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  53. ↑ Istorinė sodyba atvėrė duris, Sekundė, 2023-05-12. Nuoroda tikrinta 2024-02-05.
  54. ↑ Panevėžio miesto darnaus judumo planas, t. 3, p. 7, UAB „Civitta“, MB „PUPA“, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilnius, 2018.
  55. ↑ Panevėžyje formuojami nauji gyvenamieji rajonai, Sekundė, 2008-04-23. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  56. ↑ „Panevėžio senųjų kapinių, vad. Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos kapinėmis, komplekso Verutės Būtėnienės antkapis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  57. ↑ „Motinystės pareigos auka“, Verutės Būtėnienės antkapinis paminklas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  58. ↑ „Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statinių komplekso paminklinė skulptūra „Šv. Aloyzas Gonzaga““. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  59. ↑ Skulptūros viešosiose Panevėžio erdvėse, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  60. ↑ Paminklas 1941 m. nužudytiems gydytojams, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  61. ↑ „Paminklas žuvusiems gydytojams“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  62. ↑ Leonas Kaziukonis, Paminklas „Laisvės daina“, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2014-07-25. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  63. ↑ „Paminklas „Laisvės daina““. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  64. ↑ „Dekoratyvinė skulptūra „Žemė-motina-taika““. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  65. ↑ Leonas Kaziukonis, Dekoratyvinė skulptūra „Pramonė“, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2015-07-18. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  66. ↑ Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biustas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  67. ↑ Paminklas žuvusiems kariams, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  68. ↑ Staniūnų (Kaizerlingo) memorialas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  69. ↑ Svajonė, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  70. ↑ Dūdorius, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  71. ↑ Legenda, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
  72. ↑ „Dekoratyvinė skulptūra „Paukščių takas““. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  73. ↑ „Svajonė“, antkapinis paminklas tėvams, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  74. ↑ Jono Janulionio antkapinis paminklas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  75. ↑ „Liūdinti mūza Melpomenė“, aktoriaus Broniaus Babkausko antkapinis paminklas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  76. ↑ Paminklinė kompozicija stalinizmo represijų aukoms – 1941 m. sušaudytiems prie Panevėžio cukraus fabriko – atminti, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  77. ↑ 77,0 77,1 77,2 77,3 Živilė Raškauskaitė, Skulptūros miestą daro jaukesnį, „Sekundė“, 2011-08-19. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  78. ↑ Dainius, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  79. ↑ Vėžys, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  80. ↑ Paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams atminti, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  81. ↑ Koralas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  82. ↑ Virsmas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  83. ↑ Lizdas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  84. ↑ Langas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  85. ↑ Šachmatininkas, Panevėžio kraštas virtualiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-03-28.
  86. ↑ Inga Kontrimavičiūtė, „Sekundė“, Dešimtmečio projektas Panevėžyje juda iš mirties taško: dykynę vers parku, DELFI Miestai, 2020-06-26. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  87. ↑ UAB „Panevėžio gatvės“. 2022 metų veiklos ataskaita panevezys.lt
  88. ↑ S. Kolupaila, Nevėžis. Hidrografinė studija, 32 skyrius „Nevėžio tiltai“. Kaunas, „Šviesos“ spaustuvė, 1936 m. Lietuvos upės. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  89. ↑ Panevėžio krašto tiltai, Virtualios parodos, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, 2018-07-05. Nuoroda tikrinta 2020-08-31.
  90. ↑ Daiva Savickienė, Panevėžio tiltų renesansas: vienas visiškai pasikeis, DELFI Miestai, 2021-02-15. Nuoroda tikrinta 2023-12-07.
  91. ↑ Emilija Juškienė, Ar Savitiškio gatvės pavadinimo kilmė sietina su piktuoju bajoru Čičinsku?, Panevėžio kraštas virtualiai, 2021-12-21. Nuoroda tikrinta 2023-12-07.
  92. ↑ Kornelija Mykolaitytė, Baigta „Via Baltica“ Panevėžio aplinkkelio rekonstrukcija, Kauno diena, 2019-09-13. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  93. ↑ Tomas Markelevičius, Panevėžyje po rekonstrukcijos atidarytas pėsčiųjų tiltas, 15min, 2015-11-24. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.
  94. ↑ „Siaurojo geležinkelio komplekso Panevėžio stoties viadukas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16.
  95. ↑ Pastatą Panevėžyje atkurs taip, kaip jis atrodė 1889-aisiais, DELFI Miestai, 2019-06-13. Nuoroda tikrinta 2020-11-11.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Panevėžio architektūra“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Panevėžio_architektūra&oldid=7235055"