Lietūkio malūnas (Panevėžys)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Malūno atvaizdas ant „Lietūkio” malūno miltų etiketės

„Lietūkio” malūnas – grūdų malimo įmonė Panevėžyje, įvairiais pavadinimais ir su pertraukomis veikusi nuo 1927 iki 1944 m. Stovėjo Kranto g. 27 (priešais dabartinį Panevėžio „Šviesos” specialiojo ugdymo centrą). Didžiausias ir moderniausias iš tuometinių miesto malūnų, vienas didžiausių Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Buvo penkių aukštų, automatinis (pirmas toks Lietuvoje), per parą sumaldavo keturis vagonus kviečių. 1939 m. duomenimis, malūne trimis pamainomis dirbo 11 tarnautojų ir 39 darbininkai.[1]

Malūną 1927 m. pastatė Panevėžio žydų verslininkas M. Levas. Dar tebestatant susidurta su sunkumais – mieste veikusių stambiausių malūnų savininkai buvo sudarę sindikatą ir mėgino neįleisti į malūnų rinką kitų verslininkų. Archyviniai dokumentai liudija, kad Levų šeimai verslas nesisekė: 1932 m. malūnas neveikė, o jo savininkė L. Levienė turėjo skolų ir bandė malūną išnuomoti „Lietūkio” kooperatyvų sąjungai. Tačiau „Lietūkiui” nesutikus su L. Levienės sąlygomis, sandoris nepavyko.[1] 1935 m. malūną už skolas perėmė ir pavadino „Javo” malūnu „Metalo” akcinė bendrovė. Vėliau jį valdė Ūkio bankas, o 1938 m. nusipirko „Lietūkis”.[2]

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, malūnas nacionalizuotas, o 1944 m. sunaikintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Po karo malūno vietoje pastatytas triaukštis daugiabutis namas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Leonas Kaziukonis, Iš Panevėžio malūnų praeities, Panevėžio kraštotyros muziejus. Nuoroda tikrinta 2024-01-25.
  2. Donatas Pilkauskas, Kranto gatvė, Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra, 2021-07-03. Nuoroda tikrinta 2024-01-25.