Panevėžio–Pastovio geležinkelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Panevėžio–Pastovio geležinkelis
Vieta
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva, Baltarusijos vėliava Baltarusija
Miestai PanevėžysAnykščiaiUtenaŠvenčionėliaiPastovys
Pagrindinė informacija
Tipas tarpmiestinis
Statybų pradžia 1894 m.
Atidarymas 1901 m.
Techninė informacija
Vėžė 750 mm vėžė
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti
Geležinkelio tiltas virš  A14  VilniusUtena  šalia Narkūnų, 2017 m. Tiltas skirtas 1520 mm vėžės atkarpai Rubikiai–Utena, tačiau niekada nebuvo naudojamas.

Panevėžio–Pastovio geležinkelis – buvęs 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis, jungęs Panevėžį su Pastoviu (Baltarusija). Šiuo metu pramoginiais tikslais eksploatuojama originalios vėžės atkarpa Panevėžys–Rubikiai, dar žinoma kaip Aukštaitijos siaurasis geležinkelis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos imperijai nutiesus plačiųjų geležinkelių tinklą (dabartinę Lietuvos teritoriją kirto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis bei Liepojos–Romnų geležinkelis), imtasi statyti privežamuosius siauruosius geležinkelius. 1894 m. birželio 27 d. Pirmoji Rusijos privažiuojamųjų kelių bendrovė, kuriai vadovavo Saldutiškio dvaro dvarininko A. Jaloveckio sūnus Boleslovas Jaloveckis,[1] gavo caro valdžios leidimą tiesti ir eksploatuoti Panevėžio–Pastovio siaurojo geležinkelio liniją. 1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta pirmoji linijos atkarpa Švenčionėliai–Pastovys, su plačiuoju geležinkeliu sujungęs Ašmeną, tuomet svarbų malūnų, popieriaus ir audimo pramonės centrą.[2]

1897 m. pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio–Švenčionėlių atkarpa, kurioje įrengtos Troškūnų ir Utenos geležinkelio stotys, 5 prasilenkimo keliai. Atkarpoje įrengtos 39 akmeninės pralaidos, pastatyti 99 mediniai tiltai per upes ir kelius, didžiausias iš jų – apie 100 m ilgio Anykščių geležinkelio tiltas. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Darbinių traukinių eismas atkarpa prasidėjo 1899 m. spalio 28 d., oficialus atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d.[3]

Iš viso Panevėžio–Pastovio geležinkelio ilgis siekė 215 km, buvo įrengtos 22 stotys.[4][5] Geležinkelio nutiesimas paskatino aplinkinių gyvenviečių urbanizaciją, prekybos vystymąsi.[2]

1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą iki Kaltanėnų, paskutinė Lietuvos teritorijoje likusi geležinkelio stotis buvo Kiauneliškyje. Bėgiai tarp Kiauneliškio ir Švenčionėlių nuardyti.[3] 1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, atkarpa Kiauneliškis–Švenčionėliai atstatyta per tris savaites, pastatyti tiltai per Kiauną (45 m ilgio) ir Žeimeną (35 m ilgio), 35 m ilgio viadukas. Traukinių eismas Panevėžio–Švenčionėlių ruože atnaujintas 1939 m. lapkričio 24 d.[6]

19371938 m. nutiestas 750 mm vėžės ruožas Panevėžys–Joniškėlis. XX a. pradžioje buvo numatytas ruožas TroškūnaiUkmergė, tačiau neįgyvendintas.[7] 1940 m. Švenčionėlių stotis turėjo aštuonis siaurajai vėžei pritaikytus garvežius.[8]

19721974 m. 50 km ilgio atkarpa Utena–Švenčionėliai buvo perdaryta į 1520 mm vėžę.[9][10] Pradėtas ir 92,8 km ilgio atkarpos Panevėžys–Utena perdarymas, numatyta sąmatinė projekto vertė – 27 mln. rublių.[11] 1972 m. gruodį iš Švenčionėlių išvyko paskutinis siaurojo geležinkelio traukinys, 1973 m. pradėta ardyti bėgius.[8] Neperdarytos geležinkelio dalys (Rubikiai–Utena, Švenčionėliai–valstybės siena) išardytos kaip nenaudingos.[9][7]

Iki Nepriklausomybės atkūrimo naudojamas liko Panevėžio–Rubikių originalios vėžės ruožas, naudotas kvarcinio smėlio ir keleivių pervežimui. 1987 m. vasarą ruože Anykščiai–Rubikiai kursavo jaunųjų geležinkelininkų aptarnaujamas traukinys „Nykštukas“, savo veiklą baigęs po kelių vasarų dėl finansavimo stygiaus.[9] 1999 m. nutrauktas krovinių vežimas Panevėžio–Rubikių ruože, 2001 m. atšaukti ir reguliarūs šio ruožo keleiviniai reisai.[12] 2001 m. kovo 25 d. nutrauktas keleivinių traukinių eismas Utenos–Švenčionėlių atkarpoje.[13]

Stotys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus, 15. ISBN 978-9955-34-258-8.
  2. 2,0 2,1 „„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis“. 2015-01-11. Nuoroda tikrinta 2017-01-12. 
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
  4. Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija
  5. Antanas Gravrogkas (1929). Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis.
  6. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus, 43. ISBN 978-9955-34-258-8.
  7. 7,0 7,1 Taparauskaitė, Iveta. „Lietuvos geležinkelių raida“. Žiemgala (2010). Pasiektas 2017-01-12. 
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. Švenčionių kraštas. Pasiektas 2017-01-12. 
  9. 9,0 9,1 9,2 Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus, 66. ISBN 978-9955-34-258-8.
  10. Aukštaitijos keliais ir šunkeliais
  11. Geležinkelis Utena – Panevėžys
  12. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus, 68. ISBN 978-9955-34-258-8.
  13. „Lietuvos geležinkeliai“ nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą
  14. Prisimintas siaurasis Aukštaitijos krašto geležinkelis
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.