Juozas Čerkesas-Besparnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Čerkesas-Besparnis
Gimė: 1884 m. kovo 19 d.
Bernotai, Karsakiškio valsč.
Mirė: 1949 m. spalio 16 d. (65 metai)
Panevėžys
Palaidotas: Panevėžio senosiose kapinėse
Tėvas: Juozapas Čerkesas
Motina: Viktorija Čerkesienė
Sutuoktinis(-ė): Jadvyga Choleckaitė
Vaikai:

Henrikas, Algirdas

Veikla: poetas, publicistas, advokatas

Juozas Čerkesas (slapyv. Besparnis; 1884 m. kovo 19 d. Karsakiškio valsčiuje, Bernotuose – 1949 m. spalio 16 d. Panevėžyje) – poetas, publicistas, tarpukario Panevėžio krašto visuomenės veikėjas. Buvo nepriklausomos Lietuvos pirmojo, 1918 m. įkurto Panevėžio apskrities parapijų komiteto vicepirmininkas, 19191920 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. Vertėsi privačia advokato praktika Panevėžio apygardos teisme.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

J. Čerkesas mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (dab. Juozo Balčikonio gimnazija), tačiau negalėjo jos baigti, nes buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo raštininko padėjėju Žagarės valsčiuje, raštininku – Piniavos, Vabalninko valsčiuose. 1906 m. tarnavo caro kariuomenėje Mandžiūrijoje.

J. Čerkeso-Besparnio ir šeimos narių kapas (Panevėžys)

Nuo 1902 m. J. Čerkesas pradėjo spausdinti lietuviškuose laikraščiuose korespondencijas, publicistinius straipsnius, eilėraščius, feljetonus, dalyvavo platinant lietuvišką spaudą, palaikė ryšius su knygnešiais. Jo publicistinius straipsnius, pasirašytus Juozo iš M., Juozo iš Margių, Margių Juozo slapyvardžiais, spausdino 1905 m. Peterburge ėjęs savaitraštis „Lietuvių laikraštis“. Už vieną korespondenciją apie rusų valdžios daromas neteisybes buvo atleistas iš Žagarės valsčiaus raštininko padėjėjo pareigų.

Pasirašydamas J. Besparnio slapyvardžiu, aktyviai bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, katalikiškuose leidiniuose: „Vienybė“ ir „Šaltinis“, liberalioje „Aušrinėje“ ir kt. Buvo aktyvus Panevėžio kultūrinėje veikloje, uoliai skleidė lietuvybę. 1907 m. jis buvo išrinktas „Aido“ dramos, muzikos ir dainos draugijos sekretoriumi, be to, pasižymėjo kaip geras aktorius. 1910 m. Panevėžio knygyno savininkas Juozas Masiulis išleido J. Besparnio eilėraščių rinkinį „Birbynė“, o 1911 m. – eilėraščių rinkinį „Vamzdys“.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje. 1918 m. spalio mėn. sugrįžo į besikuriančią nepriklausomą Lietuvą ir įsijungė į patriotinę veiklą. 1918 m. lapkričio 28 d. suorganizavo Panevėžio apskrities parapijų komitetą, buvo išrinktas vicepirmininku. Už tai 1919 m. bolševikai jį kalino kalėjime.

1919–1920 m. tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Vėliau dirbo įvairiose valdžios įstaigose Panevėžyje. Bendradarbiavo „Lietuvoje”, nuo 1923 m. – „Lietuvos žiniose”. Rašė feljetonus su rubrika „Iš nykštuko užrašų” ir išspausdino apie šimtą feljetonų aktualiausiais šalies gyvenimo klausimais. Šeimoje augo du sūnūs. Algirdas mirė mažamečiu, Henrikas, išgarsėjęs kaip jūrų skautas, žuvo nelaimingo atsitikimo metu..

J.Čerkesas buvo gabus advokatas, laimėdavo ir dideles sudėtingas bylas. Savo praktikoje turėjo ir vieną garsią bylą. Jis gynė žinomą rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską, gyvenusį Anykščiuose, kur vertėsi vaistininko praktika. Reikėjo įdėti daug pastangų ginant žinomą rašytoją. Kiti vaistininkai visaip trukdė A. Vienuolio-Žukausko veiklai.

Iki 1944 m. sovietų okupacijos J. Besparnis ir toliau bendradarbiavo spaudoje: „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos Aide“, „Mūsų krašte“, „Panevėžio balse“, „Išlaisvintame panevėžietyje“ ir kt. Sovietmečiu netekęs žemės ir darbo poetas sunkiai vertėsi. Buvo nacionalizuoti namai, kuriuos pats buvo pasistatęs. Savo name Panevėžyje, Skaistakalnio parko teritorijoje, gyveno 19261949 m.

Sodyba paties J. Čerkeso-Besparnio vadinta „Pragiedruliais“. 1994 m. ji paskelbta architektūros paminklu (unikalus kodas 20913).[1] Kūrėjui atidengta atminimo lenta iš ąžuolo gimtinėje Bernotuose.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Sodyba“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-10-11. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]