Lietuvos muilas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lietuvos muilasLietuvos muilo gamybos bendrovė, veikusi XX a. Panevėžyje, Staniūnų g. 1.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akcinę bendrovę „Lietuvos muilas“ 1932 m. įsteigė kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“, „Pienocentras“ ir bendrovė „Maistas“. Pradėjo veikti 1933 m. Gamino skalbiamąjį, kelių rūšių tualetinį, t. p. skystąjį pramonėje naudojamą muilą, nuo 1938 m. – ir sėmenų aliejų. 1938 m. pagamino 714 t skalbiamojo, 67 t tualetinio muilo, 144 t ratų tepalo ir apie 64 000 dėžučių batų tepalo. Bendrovėje dirbo apie 100 darbuotojų. 1940 m. nacionalizuota.

Po Antrojo pasaulinio karo gamino tualetinį ir skalbiamąjį muilą, sėmenų ir sojų aliejų. 1948 pagamino 240 t muilo, 1000 t aliejaus. 1965 m. pradėtas gaminti skystasis tualetinis muilas ir techninis glicerolis, aliejaus gamyba iš A perkelta į Vilniaus „Raudonosios žvaigždės“ fabriką. 1976 m. bendrovė prijungta prie Vilniaus aliejaus ir riebalų pramonės gamybinio susivienijimo ir pavadinta Panevėžio muilo fabriku. Devintame - dešimtame dešimtmetyje fabrikas gamino apie 20 pavadinimų kietąjį („Jurginas“, „Nevėžis“, „Palanga“, „Pelenė“, „Ramunė“, „Šatrija“, „Šypsena“, „Vaikų“, „Žemuoginis“ ir kt.) ir 4 rūšių skystąjį tualetinį muilą. 1983 m. pagamino 4400 t muilo; dirbo 130 darbuotojų. 1990 m. susivienijimą išskaidžius į savarankiškas bendroves fabrikas tapo akcine bendrove „Panevėžio muilas“. 1998 m. kontrolinį akcijų paketą įsigijo ir bendrovę prisijungė bendrovė „Naujoji Ringuva“, įkurta 1920 m.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos muilas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 281 psl.