Alfridas Pajuodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alfridas Pajuodis
Gimė 1956 m. gruodžio 26 d. (67 metai)
Panevėžys
Sutuoktinis (-ė) Vilma
Vaikai Barbora, Nikodemas[1]
Veikla skulptorius, pedagogas
Sritis skulptūra
Alma mater Valstybinis dailės institutas (1982)
Žinomas (-a) už skulptorių simpoziumų organizavimą

Alfridas Pajuodis (g. 1956 m. gruodžio 26 d. Panevėžyje) – Lietuvos skulptorius, pedagogas.[2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 m. baigė Panevėžio 7-ąją vidurinę mokyklą.[2] Studijavo Valstybiniame dailės institute, kur 1982 m. baigė skulptūros studijas. 1982-1985 m. buvo TSRS Dailės Akademijos (Maskva) jaunimo kūrybinių dirbtuvių narys. 1992–2003 m. vadovavo savo paties įkurtai privačiai meno mokyklai Panevėžyje. Pastaraisiais metais dirbo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokytoju.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1988 m., Berlyno dailininkų sąjungos (BBK) narys nuo 2002 m.

Parodose menininkas dalyvavo nuo 1978 m. Kurdamas skulptūras siekė išbandyti kuo įvairesnę techniką. Savo karjeros pradžioje dažniausiai kūrė iš bronzos. Pastaruoju metu daugiausia darbų atliko iš akmens. Sukūrė tapybos darbų. Pasak. A. Pajuodžio, tapyba nebuvo jo stiprioji sritis.[3] Jo sukurtų skulptūrų pastatyta Žako Lipšico Druskininkų skulptūrų parke, Panevėžio Laisvės aikštėje, Senvagės dekoratyvinių skulptūrų skvere ir kt. Jų yra Italijos, Austrijos, Čekijos, Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos erdvėse.[4] Tarp jų paminėtina didelė skulptūra Tangermiundėje, kūrinys „Salvė“, vaizduojanti fantastinę dievybę, stovinti skulptūrų parke netoli Grenoblio.

A. Pajuodis įkūrė ir vadovavo VšĮ „Skulptūros centrui“. 2005 m. Leonardavo dvarvietėje (Panevėžio raj.) įkūrė skulptūrų parką „Mėnulio akmuo“, kuriame vyksta meno simpoziumai, kūrybiniai renginiai, parodos.[5] Be kitų darbų, sukūrė G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“.[6]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • LR Kultūros ministerijos Kultūrinės edukacijos premija (2021)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]