Panevėžio žydai

Žymūs Panevėžio žydai Panevėžio žydų ligoninės dešimtmečio sukakties proga (1929 m.) darytoje nuotraukoje (ligoninės mecenatai, valdyba, personalas). Viršuje pirmoje eilėje šeštas iš kairės J. Kahanemanas, septintas – Z. Rabinovičius, paskutinis eilėje – H. Chazenas; antros eilės viduryje – A. Merienė ir Š. A. Meras

Panevėžio žydai – Panevėžyje gyvenanti žydų kilmės žmonių bendruomenė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės dalis. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo gausi ir svarbi Panevėžio visuomenės dalis, prisidėjusi prie miesto ekonominio, politinio ir kultūrinio gyvenimo ir palikusi ryškų pėdsaką miesto istorijoje. Beveik visa išnaikinta per Holokaustą.

Panevėžyje veikia nedidelė žydų bendruomenė, įsteigta 1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ji organizuoja renginius, švenčia šventes, palaiko ryšius su užsienyje gyvenančiais tautiečiais, tyrinėja genealogiją, renka medžiagą apie Panevėžio žydų istoriją, teikia socialinę pagalbą bendruomenės nariams. Jos pastangomis paženklinta daug išlikusių istorinių žydų bendruomeninių pastatų, įrengtas memorialinis kompleksas buvusių kapinių teritorijoje.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 20 žydų, Žydų bendruomenės duomenimis, 2019 m. – per 100 žydų.

Istorija

Istorikų nuomone, pirmieji žydai Naujajame Panevėžyje įsikūrė XVI a. pabaigoje. XVII a. viduryje į miestą iš Vokietijos, Silezijos, Bohemijos ir kitų kraštų atvyko daugiau žydų, ieškančių čia prieglobsčio nuo Europoje tuo metu siautusių karų. Daugiausia tai buvo amatininkai ir prekybininkai. Iš pradžių jų buvo nedaug: XVIII a. viduryje mieste gyveno 13, o amžiaus pabaigoje – 19 žydų šeimų. Vertėsi prekyba, degtinės varymu, smuklių verslu. Atsiradus draudimui žydams gyventi kaimuose ir centrinėse Rusijos imperijos gubernijose, XIX a. jų žymiai padaugėjo: 1800 m. mieste gyveno 188 žydai (apie 25 % miesto gyventojų), 1809 m. – 277 (37,7 %), 1855 m. – 3304 (64,5 %), 1857 m. – 3566 (60%). Dėl natūralaus prieaugio žydų daugėjo ir XIX a. antrojoje pusėje, bet, gausiai keliantis į miestą kitų tautų gyventojams, jų procentinė dalis mažėjo. Po 1882 m. pakartotinio caro valdžios draudimo žydams gyventi kaime, į Panevėžį iš miesto apylinkių atsikėlė dar 400 šeimų.

Turgaus aikštės rytinė pusė ir Vilkmergės g. pradžia XX a. pr. Už aukštų mūrinių namų matyti neturtingų žydų gyvenamo Slabados rajono medinių namelių stogai

Žydams Panevėžyje buvo leista kurtis bet kur, ir jų sodybos nebuvo susitelkusios vienoje vietoje, o pasklidusios po visą miestą. Tačiau dėl šabo dienos draudimų, ekonominės veiklos ir socialinio susiskaidymo natūraliai formavosi žydų gausiau gyvenami kvartalai ir gatvės. XIX a. pabaigoje žydų namai daugiausia telkėsi Turgaus aikštėje ir gretimose gatvėse, o į rytus nuo Turgaus aikštės, žemoje, pelkėtoje vietoje, buvo susiformavęs Slabada vadinamas žydų varguomenės kvartalas, kuriame siausdavo epidemijos, gaisrai ir kitos nelaimės.

1897 m. Panevėžyje gyveno 6565 žydai – pusė visų miesto gyventojų. Žydai sudarė 83 % visų miesto prekeivių, 66,5 % amatininkų ir įmonių darbininkų, 46,1 % mokytojų, 42,5 % gyvenančiųjų iš turto nuomos ir turimo kapitalo, 35,2 % medicinos personalo. Labai nedaug žydų dirbo miesto administracijoje, policijoje, teismuose ir advokatūroje. XIX a. pabaigoje nemažai žydų emigravo į JAV, Pietų Afriką, Palestiną, Pietų Ameriką, Kanadą, Australiją, Lenkiją, tad iki 1904 m. jų skaičius mieste padaugėjo tik nepilnu šimtu (6644). Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse žydai sudarė beveik pusę Panevėžio gyventojų.

Vaizdas nuo Raudonosios bažnyčios bokšto apie 1930 m. Priekiniame plane – Chazenų malūnas, toliau už jo, kitoje Nevėžio pusėje, Žydų gimnazija, už jos, kiek į kairę, pastatas stačiu valminiu stogu – Panevėžio sinagoga. Nuotraukos kairiajame pakraštyje, beveik prie horizonto, aukštas pastatas – Panevėžio ješiva

1915 m., Pirmojo pasaulinio karo metu artėjant frontui, caro valdžia, bijodama žydų palankumo vokiečiams, vertė visus žydus evakuotis į imperijos gilumą, daugiausia į Poltavos ir Jekaterinoslavo gubernijas (dabartinė Ukraina). Kai kurie iš jų, gavę įspėjimus trauktis, iškeliavo į rytus savarankiškai, kiti buvo prievarta sodinami į Daugpilio ir Švenčionėlių kryptimis vykstančių traukinių vagonus. Iš miesto pasitraukė versliausi, turtingiausi ir intelektualiausi gyventojai, pasiimdami kartu ir dalį turto, apyvartinio kapitalo bei prekių atsargų. Žydams priklausę pastatai liko be priežiūros, todėl juos niokojo atsitraukianti rusų kariuomenė ir mieste likę gyventojai. Nutolus fronto linijai, dalis nespėjusių toliau išvykti žydų jau po kelių dienų grįžo į Panevėžį, kitus privertė grįžti vokiečių okupacinė valdžia – daugiausia tokių žydų buvo radę prieglobstį Kupiškyje. Į Rusiją išvažiavę žydai ėmė grįžti 1918 m. po Bresto taikos sutarties pasirašymo. Grįžtantieji pasienio karantino postuose turėjo dokumentais įrodyti savo teisę grįžti į miestą. Grįžusios neturtingos šeimos sulaukė nedidelės paramos iš atsikuriančio miesto savivaldybės.

Sudegusi Slabada, 1916 m.

Po karo trūko gyvenamojo ploto, maisto produktų, iš gyventojų buvo renkamos rekvizicijos Nepriklausomos Lietuvos gynybai. Nuo rekvizicijų ir dvigubų mokesčių ypač kentėjo miesto žydai; dalį jų išlaidų dengė tarptautinės žydų labdaros organizacijos bei į JAV ir Pietų Afriką emigravę panevėžiečiai. 1915 m. sudegė beveik visa Slabada – jai atstatyti parengtas planas, pagal kurį senajame kvartale turėjo būti nutiestos plačios gatvės ir suformuota aikštė. Tačiau Slabados atstatymas dėl lėšų stokos užtruko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios.

Manoma, kad Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo apie 80 žydų savanorių ir šauktinių iš Panevėžio krašto. Dauguma jų buvo eiliniai, bet buvo ir puskarininkių bei karininkų, tarp jų – ir gydytojai, felčeriai. 14 kovose su bolševikais ir lenkais žuvusiųjų žydų palaidota Panevėžio žydų kapinėse.

1919–1923 m. gatvių pavadinimai mieste buvo rašomi 3 kalbomis: lietuvių, žydų ir lenkų

Tarpukariu į miestą kėlėsi daug lietuvių, tad žydų dalis miesto gyventojų skaičiuje sumažėjo apytikriai iki trečdalio.1923 m. surašymo duomenimis, mieste gyveno 6845 žydai (36 % Panevėžio gyventojų), 1939 m. – apie 7000 (33 %). Mieste buvo kelios stambų pramoninį verslą plėtojančios žydų šeimos (Rabinovičiai, Rubinšteinai, Chazenai, Roteišteinai, Dembo), veikė keli žydų bankai, žydams priklausė 320 miesto sklypų. Žydai ir toliau darė didelę įtaką amatų vystymuisi, prekybos organizavimui, ekonominiam gyvenimui. Turėjo savo frakciją miesto savivaldybės taryboje. Šešioms gatvėms buvo suteikti su žydų bendruomene susiję pavadinimai: Džonto (dabar J. Zikaro), Sinagogų (gatvė, dar vadinta aikšte, neišlikusi), Rabino Icelio (dabar Savanorių aikštėje), Rabino Hercelio (dabar pėsčiųjų takas), Šachnelio Mero ir Nochumo Kisino (dabar Abraomo Kisino).

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, nacionalizuotos žydams priklausiusios stambesnės įmonės, Panevėžio žydų ligoninė, uždarytos žydų mokyklos, spaustuvės, pradėtas žydams priklausiusių namų nacionalizavimas, juose apgyvendinti sovietų kariškiai, įkurtos sovietinės įstaigos. 1940 m. liepą suimti pirmieji žydai, o 1941 m. birželį ištremtos 27 žydų šeimos, daugiausia – į Altajaus kraštą.

Sovietmečio paminklas sušaudytiems Panevėžio žydams Kurganavos pušynėlyje

Didžiausią žalą Panevėžio žydų bendruomenei padarė nacių okupacija. 1941 m. birželio 26 d. nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis vokiečių karinis komendantas įsakė Panevėžio žydams keltis į vadinamąjį Žydų kvartalą (getą) – teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Visas žydų turtas už kvartalo ribų nusavintas, paskelbtas Trečiojo reicho nuosavybe. Getas gyvavo labai trumpai: į Panevėžį atvyko Joachimo Hamano būrys, ir jau liepos mėnesį prasidėjo pirmieji žydų šaudymai. Žydus veždavo į dvi šaudymo vietas – Žaliąją girią ir Kurganavos pušynėlį. Dalį žydų (103 žmones), kaltintų komunistine veikla, sušaudė Kaizerlingo (Staniūnų) miškelyje dar anksčiau, kartu su kitų tautų atstovais. Paskutinis, didžiausias sušaudymas (7,5 tūkst. žydų), įvykdytas rugpjūčio 22 d. Kurganavos miške, po kurio žydų bendruomenės mieste faktiškai nebeliko.

Nedidelė dalis Panevėžio žydų spėjo su Raudonąja armija pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, dalį likusių žydų paslėpė ir išgelbėjo vietiniai gyventojai. Po karo grįžusi sovietų valdžia žydų atminimo neskatino, priešingai – stengėsi ištrinti ženklus, primenančius jų egzistavimą. Žydams neleista įregistruoti „Mozės tikybos pasekėjų” bendruomenės, nepatenkintas prašymas grąžinti bent vieną sinagogą, uždarytos ir 1966 m. visiškai sunaikintos žydų kapinės. 1959 m. Panevėžyje tebuvo 221 žydas, vėliau, nepaisant to, kad į miestą atvykdavo žydų ir iš kitų Sovietų Sąjungos regionų, jų skaičius dar labiau sumažėjo: dalis pasinaudojo teise į prieš karą turėtą Lenkijos pilietybę ir išvyko į Lenkiją, o iš ten – toliau į Vakarus, kiti, sulaukę leidimų, emigravo į Izraelį. Be to, žydų mažėjo ir dėl mažo gimstamumo bei mišrių santuokų. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno tik 66 žydai.

Mažėjo žydų ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę: 2001 m. surašymo duomenimis jų buvo 22, 2011 m. – 20.

Veikla

Ekonomika

„Kalnapilio” alaus darykla 1929–1940 m. priklausė Chazenų giminei

Žydų valdomos įmonės mieste veikė jau XIX a. pabaigoje: 1888 m. atidarytas Izaoko Flaumano sagų fabrikas, 1892 m. – Orelio Mero muilo fabrikas, 1896 m. – Zalmano Rabinovičiaus ir Izraelio Gurvičiaus lentpjūvė bei I. Gurvičiaus tabako fabrikas Bajorų (dabar Respublikos) gatvėje. 1909 m. žydai valdė apie pusę stambesnių pramonės įmonių mieste. 1920 m. duomenimis, žydams priklausė 55 registruoti verslai iš 94. 1931 m. 163 iš 216 parduotuvių (75 %) ir 71 iš 105 lengvosios pramonės įmonių (68 %) buvo žydų. Žydų buvo tiek tarp smulkiųjų bei vidutinių, tiek tarp stambiųjų Panevėžio verslininkų.

Turtingiausi Panevėžio pramonininkai buvo Chazenų giminė. Chazenams priklausė didžiausia privati miesto įmonė – Leizerio Bero Chazeno linų apdirbimo fabrikas, malūnas „Varpa” Smėlynės gatvėje 4, lentpjūvė, nuo 1929 m. ir „Kalnapilio” alaus darykla. Chazenai buvo žinomi ir gerbiami, jų namuose, lankydamasis Panevėžyje, buvo apsistojęs ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Buvęs B. Rubinšteino malūnas, dabar viešbutis „Romantic”

Bereliui Rubinšteinui priklausė stambus malūnas Kranto gatvėje (dabar „Romantic” viešbutis), pastatytas 1901 m., Z. Rabinovičiui – kitas stambus malūnas Kranto gatvėje 40 ir dar vienas malūnas Ukmergės gatvėje, kurį jis valdė kartu su partneriu Zeliku Granevičiumi. 1927 m. verslininkas M. Levas Kranto gatvėje pastatė naują modernų penkių aukštų malūną, kuris vėliau perėjo į „Lietūkio” rankas. Apie 1880 m. Ramygalos gatvės gale žydui Meškinui priklausė vėjo malūnas, kurį jis po Pirmojo pasaulinio karo pardavė lietuviui J. Biežiui. Šermukšnių gatvėje veikė nedidelis brolių I. ir S. Goldinų malūnas. Malūnų technine priežiūra rūpinosi E. Roteišteino Laisvės aikštėje 1922 m. įsteigta valcų rifliavimo, automobilių bei traktorių remonto dirbtuvė „Dynamo“.

1925 m. Benjaminas Riklis Respublikos g. 49 pradėjo saldainių gamybą; kitą saldainių fabrikėlį apie 1929 m. Kranto g. 6 įkūrė L. Leibovičius. 1934 m. Respublikos g. 49 Meilacho Aizinbudo įpėdiniai atidarė nedidelę kavos įmonę „Superjer”. 1938 m. duomenimis, žydams priklausė trys duonos kepyklos: Soros Gantovnikienės, Mendelio Alperavičiaus bei Hiršo ir Etelės Zilbermanų. 1940 m. pradžioje V. Chaikinas su J. Melamedu Respublikos g. 11 atidarė sąsiuvinių, popierinių maišelių, saldainių ir medaus dirbtuvę. Žydams priklausė ir dalis Panevėžio spirito fabriko kapitalo, Volfas Frankelis buvo vienas jo steigėjų. Izaokas Bregovskis turėjo vynuogių vyno daryklą, kurioje gamino tik žydams skirtą košerinį vyną.

1925 m. Vilniaus ir V. Kudirkos gatvių kampe pradėjo veikti Jokūbo Loperto ir Motelio Aronavičiaus vatos ir klijuotės fabrikėlis, 1932 m. Klaipėdos g. 68 – Taubės Urvickienės ir Zeligo Benderio vatos dirbtuvė, 1933 m. Ukmergės g. 28 – M. Kvartavičiaus ir M. Kapeliuškino vatos dirbtuvė. 1930 m. L. ir A. Todesai, J. Lopertas ir I. Prudinskis Kranto g. 13 įsteigė džiuto audinių apretavimo fabriką „Džiutolit“. 1932 m. Ukmergės g. 53 Abraomas Volbergas ir Danielius Sorskis įrengė virvių dirbtuvę „Virvolit”, o B. Elicuras, F. Geras, J. Abramavičius ir O. Amsterdamskis Kranto g. 13 įsteigė siūlų manufaktūros fabriką. Tarpukariu mieste veikė ir žydams priklausiusios lentpjūvės, Moišės Zilbermano cheminių dažų fabrikas „Union“ (Ramygalos g. 27).

1937 m. mieste dirbo 252 kvalifikuoti žydų meistrai (siuvėjai, batsiuviai, mėsininkai, kirpėjai, skardininkai, kepėjai, mezgėjai, dailininkai, krosnių statytojai, stikliai, moteriškų skrybėlių papuošalų gamintojai ir pardavėjai, dailidės, kalviai, kurpiai, elektrikai, korsetų gamintojai, knygrišiai, fotografai, laikrodininkai ir kiti), 1939 m. – 263. Amatininkai ir smulkieji pramonininkai (apie 300 narių) buvo susibūrę į Lietuvos žydų amatininkų draugijos Panevėžio skyrių. Draugija gynė savo narių teises, reguliavo jų santykius, steigė ligonių kasas, bibliotekas, organizavo kultūrinius renginius.

Žydai dirbo ir vežėjais, vėliau – vairuotojais. Žydai turėjo daugybę krautuvėlių, ištaigingų parduotuvių, restoranų, fotoateljė, buitinių paslaugų ir remonto dirbtuvių. Žydams priklausė ir 13 Panevėžio viešbučių. Bataliono, Respublikos, Vasario 16-osios ir Klaipėdos gatvėse veikė privačios žydų advokatų ir teisininkų kontoros.

Iki 1940 m. Panevėžyje veikė Centrinio Lietuvos žydų banko (Respublikos g.) ir Žydų liaudies banko (Laisvės a.) skyriai. Panevėžyje veikė ir žydų savitarpio kredito draugija – taip vadinamoji skolinimosi kasa bei Panevėžio prekybininkų ir pramonininkų sąjunga, kuri buvo Lietuvos žydų pramonininkų ir prekybos organizacijos skyrius. 1920 m. įsteigta Panevėžio miesto nekilnojamo turto valdytojų draugija, kurios visi nariai buvo žydai.

Politika

Žydų teisininkas ir politikas Naftalis Fridmanas

Dar iki Pirmojo pasaulinio karo žydai dalyvavo miesto valdžios struktūrose. 1904 ir 1913 m. miesto dūmoje buvo po du paskirtus žydų atstovus, o 1908 m. jų buvo trys. Panevėžietis Naftalis Fridmanas nuo Kauno gubernijos buvo išrinktas į trečiąją ir ketvirtąją Rusijos valstybės dūmą, vėliau – į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. 1921 m. N. Fridmanui mirus, jo mandatas Steigiamajame Seime atiteko panevėžiečiui Samueliui Landau. Į Antrąjį Seimą išrinktas Panevėžio ješivos vadovas Josefas Saliamonas Kahanemanas. 1923 m. vasario–birželio mėn. panevėžietis Bernardas Fridmanas ėjo žydų reikalų ministro pareigas Lietuvos vyriausybėje. Panevėžio miesto taryboje tarpukariu apie trečdalis narių buvo žydai, bent vieną iš jų išrinkdavo ir į miesto valdybą. Į pirmąją miesto tarybą 1919 m. išrinktos ir dvi moterys, viena iš jų buvo žydė odontologė Ana Mer, gydytojo Šachnelio Mero žmona.

XIX a. pabaigoje Panevėžyje formavosi pirmosios žydų socialdemokratų grupelės, 1903 m. mieste jau veikė sionistinės organizacijos. Tarpukariu mieste veikė visų sionizmo krypčių (nuo sionistų socialistų iki revizionistų) organizacijų skyriai, klubai, jaunimo padaliniai. Jie rengė paradus, pasirodymus, literatūrinius vakarėlius, diskusijas ir paskaitas politikos, kultūros ir istorijos temomis. Sionistų jaunimas mokyklose ir klubuose tarpusavyje stengėsi kalbėti hebrajų kalba. Panevėžyje buvo įsikūręs pasaulinės žydžių moterų sionisčių organizacijos „Vico” skyrius. Ruošiantis gyvenimui kolektyvinėse žemdirbių kolonijose Palestinoje, 1932 m. Panevėžyje buvo įkurtas kibucas „Kibbutz Hachshara”, turėjęs 60 narių.

Kultūra ir sportas

Panevėžyje gimęs TSRS aktorius ir režisierius Benjaminas Zuskinas 1936 m.

Iš Panevėžio kilęs garsus Sovietų Sąjungos aktorius, režisierius Benjaminas Zuskinas, skulptorė Marija Dilon, dailininkas Šolomas Feigenzonas.

N. Feigenzono spaustuvės pastatas, dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vienas iš korpusų

Su žydais siejamas Panevėžio spaudos atsiradimas. 1914 m. mieste pasirodė pirmasis laikraštis „Naš kraj”, kurio redaktoriumi buvo Urija Kacenelenbogenas. Jį spausdino Naftalio Feigenzono spaustuvė, įkurta 1880 m. (dabar Respublikos g. 16). Tais pačiais metais N. Feigenzonas įsteigė ir knygyną. Spaustuvė veikė iki 1935 m., po to jos bazėje Chaimas Sudelskis įkūrė „Vilnies” spaustuvę. Panevėžyje veikė ir kitos žydams priklausiusios spaustuvės: Zeliko Lurjė (1898–1914 m.), Anselio Minskerio (1895–1912 m.), Mordechajaus Koto (1913–1940 m., su pertraukomis). Žydų švietimo draugija įkūrė Izaoko Leibos Pereco vardu pavadintą biblioteką, tuo metu didžiausią mieste.

Panevėžyje gimęs žydų kilmės lietuvių rašytojas Mykolas Sluckis

Su Panevėžiu susiję keletas pripažinimo užsienyje sulaukusių žydų rašytojų, poetų: Dovydas Apotekeris, Dovydas Framas, Hiršas Ošerovičius, Chaimas Malcinskis, lietuviu kalba rašęs Mykolas Sluckis. Panevėžyje užaugo Lietuvos bibliografas ir lietuvių kalbos mokytojas Izidorius Kisinas.

Tarpukariu mieste vykdavo žydiškų teatrų trupių gastrolės, vietinių žydų autorių bei iš užsienio atvežtų darbų parodos, žydų atlikėjų pasirodymai ir daug kitų renginių. 1927 m. Panevėžyje surengtas operos dainininko Chanano Šulgino koncertas. Nuo 1920 m. mieste veikė Žydų dramos ir muzikos draugija, globojanti menus. Iki 1928 m. mieste dirbo muzikos pedagogas Hiršas Ichilikas, vadovavęs Panevėžio styginiam orkestrui ir ugniagesių brigados pučiamųjų orkestrui. Pastarajame grojo ir nemažai žydų muzikantų. Muzikos pedagogas Izaokas Zakomas dėstė miesto mokyklose, organizavo chorus ir koncertus, pats juose griežė. Jo brolis dvynys Jokūbas Zakomas buvo pedagogas violončelininkas, savo muzikinę karjerą daręs Vokietijoje, nuo 1938 m. gyvenęs Kaune, po karo – Vilniuje.

Savo darbais išgarsėjo fotografai Leiba Slonimskis ir Jakovas Trakmanas. Abu fotografavo Panevėžio miesto vaizdus ir jų pagrindu kūrė atvirukus. Seniausios išlikusios Panevėžio fotografijos – L. Slonimskio darbai. J. Trakmanas sukūrė ir meniškų portretų; jo darbai XX a. pradžioje įvertinti pagyrimo raštais ir medaliais. Žymus tarpukario fotografas, kurio nemažai padarytų darbų saugoma Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos fonduose, buvo Izaokas Fridas.

Tarpukariu Panevėžyje veikė žydų sporto klubo „Makabi” vietos skyrius, organizacija „Vanderfeigel” bei Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjunga ISO. Panevėžio „Makabi” skyrių įsteigė Isajus Dembo, būstinė buvo įsikūrusi žydų gimnazijoje. Klubui atstovavo futbolo ir krepšinio komandos, boksininkai, stalo tenisininkai. Panevėžio „Makabi” boksininkas Jokūbas Levinas laikytas Lietuvos bokso žvaigžde. 1927 m. „Makabi” susijungė su „Hakoach” žydų klubu, o 1934 m. pakeitė pavadinimą į „Hagibor”. 1940 m. liepos 22 d. sovietų valdžia visų Lietuvos žydų sporto organizacijų, sąjungų ir klubų veiklą sustabdė.

Švietimas

Buvusi Žydų gimnazija, dabar Panevėžio apygardos teismas

Apie XIX a. vidurį Panevėžys tapo vienu iš reikšmingesnių Haskalos (žydų pasaulietinės apšvietos sąjūdžio) centrų Rusijos imperijoje. 1853 m. Panevėžyje atidaryta pirmosios pakopos valstybinė mokykla žydams, joje iki 1860 m. dėstė vienas aistringiausių Haskalos šalininkų vilnietis Jehuda Leiba Gordonas. 1877 m. mokykla perorganizuota į valstybinę mokyklą su parengiamąja ir amatų klasėmis, ją kasmet lankydavo apie 100 moksleivių. 1861 m. rašytojo Izaoko Rumšo įkurta privati žydžių mergaičių mokykla, 1909 m. – privati pasaulietinė berniukų mokykla. XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje mieste veikė privati žydų mokykla mergaitėms, kuriai vadovavo Mina Rubinšteinienė. Žydų vaikai mokėsi ir kitose Panevėžio mokyklose, pavyzdžiui, žydės sudarė gana didelę Panevėžio mergaičių gimnazijos su dėstomąja rusų kalba moksleivių dalį. Mieste dirbo ir daug žydų mokytojų: 1897 m. iš 128 miesto mokyklose dirbusių pedagogų 59 buvo žydų tautybės.

Žydų gimnazijos klasės nuotrauka, XX a. ketvirtas dešimtmetis

Galimybės mokytis žydų vaikams gerokai išaugo tarpukariu. 1920 m. Naftalio Fridmano bute Respublikos g. 36 atidaryta „Tarbut” žydų gimnazija su dėstomąja hebrajų kalba. 1928 m. ji persikėlė į naują pastatą Elektros gatvėje (dabar Panevėžio apygardos teismas). Joje dėstė itin aukšto išsilavinimo, Vokietijos universitetus baigę mokytojai. 1928 m. rabino Joselio Kahanemano rūpinimusi Ramygalos gatvėje atidaryta sustiprinto humanitarinio mokymo Žydžių mergaičių gimnazija, kurioje mokėsi mergaitės iš pasiturinčių ortodoksinio judaizmo šeimų. Neturtingų šeimų vaikai mokėsi progimnazijos lygio žydų vidurinėje mokykloje su dėstomąja jidiš kalba; mokykla veikė skirtingose miesto vietose nuo 1925 iki 1935 m. Pradinės mokyklos veikė Sodų gatvėje ir prie gimnazijos. Žydų vaikai mokėsi ir kitose miesto mokyklose: 1922 m. duomenimis, Panevėžio berniukų gimnazijoje iš 403 mokinių 362 buvo žydai; 1926/1927 m. mokslo metais žydai sudarė 16 % visas nežydiškas Panevėžio mieste veikusias mokyklas lankiusių mokinių. Panevėžyje veikė ir ješiva (rabinų seminarija), iš pradžių Ramygalos gatvėje, o nuo 1932 m. – Savanorių aikštėje.

Mieste veikė visuomeninės žydų švietimo organizacijos: „Panevėžio žydų švietimo draugija” (įkurta 1924 m.), „Panevėžio žydų liaudies universitetui steigti ir remti draugija” (1929 m.), „Draugija įtaisymui senosios žydų gimnazijos” (1932 m.), „Draugijos amatui ir žemės ūkiui skleisti Lietuvoje ORT” Panevėžio skyrius (1921 m.).

Sveikatos priežiūra

Panevėžio žydų ligoninė Ramygalos gatvėje

1886 m. privačiose patalpose mecenatų lėšomis mieste įsteigta nedidelė žydų ligoninė, 1893 m. greta jos atidaryta vaistinė. Per Pirmąjį pasaulinį karą ligoninės pastatas rekvizuotas karo reikmėms ir bendruomenei negrąžintas. Po karo žydų bendruomenė kreipėsi į gydytoją Šachnelį Abraomą Merą, kuris vertėsi privačia praktika, su prašymu įsteigti naują ligoninę ir jai vadovauti. Š. A. Meras sutiko su sąlyga, kad pusė ligonių būtų priimami gydytis nemokamai. 1919 m. naujoji ligoninė pradėjo darbą. Didėjant ligonių skaičiui, ligoninė perkelta į nedidelį mūrinį pastatą Ramygalos g., o 1932 m. šio namo kieme pastatytas didelis naujas korpusas. Ligoninėje veikė chirurgijos, ginekologijos, infekcinių ligų skyriai ir ambulatorija. 1937 m. joje buvo 86 lovos. Ligoninėje dirbo Teodoras Gutmanas iš Vienos, K. Nosenas iš Vokietijos, Bencijonas Chaimas Aizenbudas, Mejeris Sobolis, Jokūbas Lučno, Judelis-Faifušas Borokas ir kiti specialistai. Š. A. Merui 1930 m. mirus, vadovavimą perėmė T. Gutmanas. Ligoninė priimdavo ne tik žydų, bet ir kitų tautų pacientus.

1921 m. iš 15 Panevėžyje dirbusių gydytojų 11 buvo žydų. Augant gyventojų skaičiui, savo privačias praktikas atidarė daugiau žydų gydytojų. 1932 m. mieste buvo jau 27 gydytojai, iš jų 15 žydų. Žydams Mošei Rivkei ir M. Kacui priklausė vienas iš trijų Laisvės aikštėje buvusių vaistų sandėlių, Stoties g. 7 įsikūrusiai vaistinei vadovavo provizorius Šaulis Kuklianskis, vėliau – Tauba Fridmanaitė. Po karo Panevėžio apskrities ligoninėje dirbo Holokaustą išgyvenę žydų gydytojai Jokūbas Lučno ir Samuelis Sauchatas, Infekcinėje ligoninėje – vyriausioji gydytoja Mira Rozova.

Š. A. Mero pastangomis 1922 m. įsteigta Panevėžio gydytojų draugija, Žydų sveikatos apsaugos draugijos OZE Panevėžio skyrius, Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius. 1926 m. pastarasis įsteigė Panevėžio tuberkuliozės dispanserį, kuriam vadovavo B. Ch. Aizenbudas.

Labdara

Pirmosios žydų labdaros organizacijos mieste ėmė kurtis XIX a. pabaigoje. Nuo 1898 m. Panevėžyje veikė Neturtingų ligotų žydų šelpimo draugija, padėjusi neturtingiems sergantiesiems (ne tik žydams) pinigine pašalpa, mokėdavusi už gydymą ir vaistus. Tais pačiais metais įsikūrė Panevėžio žydų neturtingų vaikų globos draugija; jos lėšomis buvo mokama už vaikų mokslą ir aprangą. 1903 m. atidaryta Panevėžio žydų prieglauda, pradėjo veikti Pagalbos draugija paramos reikalingiems mokiniams, besimokantiems Panevėžio žydų mokyklose. 1911 m. mieste veikė moterų žydžių ratelis, teikęs pagalbą našlaičiams ir neturtingoms moterims. Tais pačiais metais atsirado žydų draugija, teikianti neturtingiesiems miesto gyventojams beprocentines paskolas.

1923–1940 m. veikė Panevėžio žydų elgetų namų draugija, padėjusi neturtingus senolius žydus aprūpinti gyvenamuoju plotu, maistu, drabužiais, medicinine ir kita pagalba. 1925 m. įkurta Panevėžio žydų mirusiems laidoti draugija. 1926 m. ji pertvarkyta į „Chevra Kadišą” – labdaros organizaciją, kuri veikė iki 1940 m. 1927–1940 m. „Labdaros draugija Panevėžio žydų moterų našlaičių prieglaudai laikyti” rūpinosi žydų našlaičių auklėjimu ir profesiniu išsilavinimu, jų aprūpinimu valgiu, gyvenamuoju plotu, drabužiais, medicinine pagalba. „Kneset Izrael“ organizacija kuravo našlaičių prieglaudas, socialinės paramos programas, įvairias edukacines ir kitas veiklas.

Daug lėšų Panevėžio žydų bendruomenei skyrė JAV pagalbos žydams organizacija – Jungtinis Amerikos žydų paramos komitetas „Joint” (American Jewish Joint Distribution Committee). Organizacija padėjo su finansiniais sunkumais susidūrusiems žydų bankams, skyrė lėšų naujos ješivos ir Panevėžio religinės mergaičių gimnazijos „Javne“ statyboms, rėmė žydų senelių prieglaudos (Sodų g. 15), jaunimo sporto būrelių ir atskirų sporto sričių žydų komandų veiklą. 1923–1924 m. „Joint” naujoje miesto dalyje pastatė 10 medinių gyvenamųjų namų neturtingiems žydams, vėliau – dar du. 1923 m. Panevėžio miesto taryba organizacijos garbei gatvę tarp naujųjų namų pavadino Džonto gatve. XXI a. pradžioje „Joint” lėšomis buvusioje žydžių mergaičių gimnazijoje įrengtos patalpos Panevėžio žydų bendruomenei, pastatyti paminklai ir atidarytos memorialinės lentos įvairiose žydų tautos praeitį menančiose Panevėžio vietose.

Religinis gyvenimas

Sinagogų aikštė ~1915 m. Aukštas medinis pastatas su valminiu stogu nuotraukos kairėje – pagrindinė miesto sinagoga, į kairę nuo jos matyti žieminės sinagogos mūrinio pastato fragmentas

Panevėžys buvo svarbus žydų religinio gyvenimo ir švietimo centras, ypač tarpukariu. 1857 m. mieste minimos 8 sinagogos, XX a. pradžioje – viena sinagoga ir 12 maldos namų, 1937 m. – 17 sinagogų ir maldos namų (kai kurie iš jų veikė privačiuose namuose ir butuose). Pagrindinė ir seniausia iš žinomų Panevėžio miesto sinagogų buvo medinė, 1794 m. pastatyta žydų kvartale prie Ukmergės gatvės. Šalia šios vasarinės (nešildomos) sinagogos 1851 m. pastatyta mažesnė, žieminė (šildoma), mūrinė „Beit Midrash Hagadol” sinagoga. Abi sinagogos priklausė visai miesto žydų bendruomenei. XIX a. prie jų pastatyta dar keletas maldos namų, taip susiformavo Sinagogų aikštė. Sinagogų būta įvairiose miesto vietose, bet daugiausia – centrinėje miesto dalyje. Jų būta tiek medinių, tiek ir mūrinių.

Buvę Toros draugijos maldos namai – vienintelis mieste išlikęs sinagogos pastatas

Panevėžyje gyveno tradicinė litvakų (mitnagidų) ir chasidų bendruomenės. Dauguma sinagogų buvo mitnagidų bendruomenės; chasidams priklausė 1910 m. pastatyta mūrinė vieno aukšto Toros draugijos (Chevra Tora) sinagoga Valančiaus g. 4 bei dviaukštė mūrinė „Tora Or” sinagoga, pastatyta 1927 m. Amatų (dabar Vilniaus) ir Kudirkos gatvių kampe. Atskirus maldos namus turėjo žydų vežikų, sinagogų patarnautojų ir kitos įvairios profesinės grupės. 1932 m. Valato gatvėje (dabar Savanorių aikštė) atidaryta nauja „Chevra Tehilim” dviaukštė mūrinė sinagoga (sovietmečiu pertvarkyta į autobusų stotį). Miesto šiaurinėje dalyje, J. Jablonskio gatvėje, stovėjo pusantro aukšto medinė „Chayei Adam” sinagoga. Laisvės a. 3 stovėjo Talmudo studijų grupei (Chevra Gemara) priklausę maldos namai (sovietmečiu pertvarkyta į sporto salę, XXI a. pr. – į daugiabutį namą). Maldos namai įrengti ir prie žydiškų institucijų: ješivos, mergaičių gimnazijos, senelių prieglaudos.

Panevėžio žydų bendruomenei nebuvo būdingos sekuliarizacijos apraiškos. Iki Antrojo pasaulinio karo laikytasi tradicinių apeigų, micvų ir halachinių nuostatų, gyventa pagal tradicinį žydų kalendorių, švęstas šabas ir svarbiausios liturginės šventės, buvo apipjaustomi šeimos berniukai, minima religinė vaikų pilnametystė, rengtos religinės vestuvių ir laidotuvių ceremonijos.

Šiame Ramygalos gatvės pastate veikė Panevėžio rabinatas ir (iki 1932 m.) Panevėžio ješiva

Berniukų religinį išsilavinimą užtikrindavo chederiai – gyvenamųjų būstų ar maldos namų patalpose įrengtos privačios pradinės mokyklos. XX a. pradžioje Panevėžyje tokių būta apie 20, jose mokėsi apie 250 mokinių. Našlaičiai ir nepasiturinčių šeimų berniukai mokėsi labdaringose pradžios mokyklose – talmud-torose. XX a. pradžioje tokias mokyklas lankė apie 100 mokinių. Po pradinių religinių mokyklų berniukai galėjo tęsti mokslus prie sinagogų įrengtuose betmidrašuose, o vėliau gabiausi iš jų – Panevėžio ješivoje. Pirmoji Panevėžio ješiva įsteigta 1909 m., Pirmojo pasaulinio karo metais perkelta į Mariupolį, 1917 m. prasidėjus bolševikų revoliucijai, uždaryta. 1919 m. rabino Izaoko Jokūbo Rabinovičiaus, dar vadinto Icele Ponevėžeriu, ir rabino J. S. Kahanemano pastangomis ješiva Panevėžyje atkurta. Tarpukariu ji tapo viena svarbiausių Lietuvos žydų dvasinių seminarijų, greta Telšių ir Vilijampolės. Dėl norinčių mokytis gausos ješiva 1932 m. persikėlė į erdvesnį pastatą Savanorių aikštėje 11. 1940 m. vasarą ješiva sovietų valdžios uždaryta. Prieš sovietų okupaciją ir Holokaustą į Vakarus spėjęs pasitraukti J. S. Kahanemanas Panevėžio ješivą 1944 m. atkūrė Palestinoje (dabar Izraelis), kur ji tebeveikia ir yra viena didžiausių ješivų pasaulyje.

Antisemitizmo apraiškos

Rusijos imperijoje lietuviai ir žydai gyveno taikiai, bet kultūrinio ir politinio suartėjimo nebuvo. Nepaisant to, kad Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo ir Panevėžio žydai, kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, būta ir nedidelių incidentų: 1919 m. Lietuvos kariuomenei vaduojant Panevėžį iš bolševikų, lietuvių kareiviai „miesto išvalymo nuo komunistuojančio elemento ir valstybei priešiško gaivalo“ dingstimi plėšė žydų krautuves, sumušė keletą žydų. Tarpukariu lietuvių ir žydų bendruomenės gyveno taikiai, tačiau neapsieita ir be antisemitizmo apraiškų. 1922–1924 m. Panevėžyje, kaip ir kitur Lietuvoje, vyko akcijos, kurių metu buvo gadinamos žydų parduotuvių ar įstaigų iškabos, užtepliojami žydiški užrašai. Ketvirtajame dešimtmetyje dėl pasaulinės ekonominės krizės antisemitinės nuotaikos sustiprėjo, atskiros visuomenės grupės ragino valdžią aktyviau remti lietuvišką verslą, visuomenę – nepirkti iš žydų prekybininkų. Vietinėje spaudoje buvo nuolat kritikuojama miesto tarybos sudėtis, skleista neigiama nuomonė apie Panevėžio žydus, kritikuotas jų elgesys viešumoje, žydų jaunimas kaltintas patriotiškumo stoka. Sovietų pirmosios okupacijos metais antisemitinės nuotaikos sustiprėjo dėl žydų-sovietintojų įvaizdžio. Prasidėjus TSRS–Vokietijos karui ir iš Lietuvos traukiantis sovietų kariuomenei, lietuviai mieste užpuldinėjo žydus, grobė jų turtą.

Paveldas ir atminimo įamžinimas

Buvusi Žydžių mergaičių gimnazija. Dalyje pastato patalpų įsikūrusi Panevėžio žydų bendruomenė

Žydų liaudies bankui tarpukariu pastatytas pastatas, dabar restoranas „Nendrė vėjyje”

Gydytojo Šachnelio Mero namas

Išnykus žydų bendruomenei, nei po karo, nei vėliau sovietmečiu žydų paveldu – švietimo, religiniais centrais – nesirūpinta. Nebuvo renkama ir archyvinė, dokumentinė bei fotografinė medžiaga. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Panevėžio kraštotyrininkams žydų istoriją teko atkurti iš naujo – iš likusių archyvinių dokumentų, užsienyje gyvenančių litvakų atsiųstų duomenų.

Panevėžyje išliko su žydais susijusio materialaus kultūros paveldo, nemaža jo dalis įtraukta į Kultūros vertybių registrą:

• Buvusi Panevėžio chasidų sinagoga, dabar nenaudojamas raudonų plytų mūro pastatas (M. Valančiaus g. 4) – sovietmečiu smarkiai suniokota, bet daugiausia autentikos išlaikiusi miesto sinagoga. 2001 m. ant pastato sienos atidengta atminimo lenta maldos namams atminti.

• Buvęs rabinatas (rabino administracija, Ramygalos g. 24). 1908 m. pastate įkurta Panevėžio ješiva, vėliau perkelta į kitas patalpas. Šiuo metu pastate įsikūrusios vaistinė, parduotuvė, gyvenamosios patalpos.

• Panevėžio ješivos pastatas (Savanorių a. 11). Ješiva uždaryta 1940 m., sovietmečiu iki 1970 m. pastate veikė pieninė, vėliau – „Eglės” konditerijos cechas (dabar UAB „Panevėžio eglė”). 2000 m. ant pastato sienos atidengta atminimo lenta Panevėžio ješivai.

• Buvusi „Javne” draugijos žydžių mergaičių gimnazija (Ramygalos g. 18), dabar Panevėžio miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga „Atviras jaunimo centras”. Pastate įsikūrusi ir Panevėžio žydų bendruomenė, kurios patalpose veikia Panevėžio žydų istorijos muziejus „Panevėžio žydų istorijos fragmentai“. Sovietmečiu pastatu naudojosi rusų vidurinė mokykla, TSRS kariuomenės karinis štabas, vėliau čia veikė jaunimo vakarinė mokykla ir Panevėžio suaugusiųjų mokymo centras. 2013 m. ant pastato sienos atidengta atminimo lenta J. Kahanemanui.

• Buvusi Panevėžio žydų gimnazija (Elektros g. 9), dabar Panevėžio apygardos teismas. Pastatyta 1928 m., tuo metu buvo vienas moderniausių pastatų mieste, su šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Sovietmečiu pastate veikė vakarinė vidurinė mokykla.

• Buvęs malūnas (Kranto g. 24), dabar viešbutis „Romantic”. XIX a. pabaigoje miesto magistratui priklausiusį sudegusį malūną atstatė B. Rubinšteinas ir gavo jį nuomon aštuoniolikai metų. 1901 m. nuomininku tapo P. Zamas. Istorikų minimas kaip vienas moderniausių XX a. pradžios Panevėžio malūnų. Veikė iki XXI a. pradžios.

• Naftalio Feigenzono spaustuvės pastatas (Respublikos g. 16), dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. N. Feigenzono spaustuvė ir knygynas pastate veikė nuo 1880 m. 1913 m. N. Feigenzonas išsikėlė į kitas patalpas, pastate buvusius įrenginius perdavė Morduchui Kotui. 1940 m. spaustuvė nacionalizuota, sovietmečiu pastate įsikūrė Sovietinės armijos karinės įgulos Karininkų namai. 1996 m. namo fasade atidengta atminimo lenta pirmajai spaustuvei Panevėžio krašte.

• Panevėžio žydų liaudies banko pastatas (Respublikos g. 6). Pastatytas pagal inžinieriaus Antano Gargaso projektą 1933 m. Sovietmečiu pastate veikė centrinė taupomoji kasa, dabar – restoranas „Nendrė vėjyje”.

• Raudonu plytų mūro namai Klaipėdos g. 12 ir Kranto g. 39 – tipinės to meto žydų architektūros pavyzdžiai.

• Namas Š. Mero g. 8. Paskutinius savo gyvenimo metus čia praleido gydytojas Šachnelis Abraomas Meras.

• Panevėžio žydų kapinės (Sietyno g.). Įkurtos XVII a., manoma, iki 1940 m. jose palaidota apie 12 tūkst. žydų. 1955 m. uždarytos, 1966 m. sunaikintos, jų vietoje įrengtas Sietyno (dabar Atminimo) skveras, o antkapiniai paminklai panaudoti sienelei prie Juozo Miltinio dramos teatro sumūryti (XX a. paskutiniajame dešimtmetyje antkapiniai akmenys iš sienelės išimti). 2009 m. kapinių teritorijoje pastatytas memorialas „Liūdinti žydų motina”.

Prie Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirtos, buvusio Panevėžio geto pakraštyje, stovi paminklas žydų Holokaustui atminti „Geto vartai” (pastatytas 1993 m.), J. Zikaro gatvėje – stela žydų labdaros organizacijos „Joint” šimtmečiui (2014 m.). Birutės gatvėje, prie teatro „Menas” pastato galinės sienos, atidengta atminimo lenta aktoriui Benjaminui Zuskinui (2011 m.), prie pastato Ramygalos g. 25, buvusios žydų ligoninės vietoje – gydytojui Šachneliui Abraomui Merui (2015 m.).

Literatūra

• Gennady Kofman, Žvilgsnis į praeitį: Panevėžio žydų istorija ir palikimas. Panevėžys, 2021 m.

Nuorodos

• Panevėžio žydų bendruomenės svetainė
• Zachor. Atsimink Archyvuota kopija 2023-12-17 iš Wayback Machine projekto., LRT laida apie Panevėžio žydus

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.