Panevėžio cukraus fabrikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°44′32.1″ š. pl. 24°19′03.7″ r. ilg. / 55.742250°š. pl. 24.317694°r. ilg. / 55.742250; 24.317694

Panevėžio cukraus fabrikas
Pramonėmaisto
Įkurta1940 m.
Uždaryta2008 m.
Centrinė būstinėĮmonių g. 22, Panevėžys, Lietuva
Produktaicukrus
Darbuotojų740 (1986 m.)

Panevėžio cukraus fabrikas (vėliau AB „Panevėžio cukrus“) – buvusi maisto pramonės įmonė Panevėžyje, Įmonių gatvėje. Veikė 1940–2008 m., perdirbdavo iki 70–80 tūkst. t runkelių per sezoną.

Fabriko statinių kompleksas 1999 m. įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuva kasmet importuodavo cukraus už keliolika milijonų litų. Išaugus cukraus kainai, Lietuvos vyriausybė ėmė rūpintis vietinio cukraus gamyba: įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija (1927 m.), pastatyti cukraus fabrikai Marijampolėje (1931 m.) ir Pavenčiuose (1935 m.). Trečią cukraus fabriką nuspręsta statyti Panevėžyje.

Pagal architekto Arno Funko parengtą projektą 1940 m. pavasarį Plukių kaimo teritorijoje, 40 ha plote pradėta fabriko statyba. Daug darbų atlikta rankomis – darbininkai nešiojo plytas, skiedinį, arkliais vežiojo molį; dirbo apie 1,5 tūkst. darbininkų, iš jų iki 150 vežikų. Statybos darbus prižiūrėjo Pavenčių fabriko direktorius Ignas Šidlauskas, įrengimus montavo čekų „Škoda“ bendrovės specialistai. Buvo nupirkta įrengimų už 660 tūkst. JAV dolerių, o visa fabriko statyba kainavo apie 8,6 mln litų.

Fabrikas atidarytas 1940 m. gruodžio 17 d. Jo kompleksą sudarė 22 pastatai, tarp jų ir gyvenamasis namas. Teritorija buvo aptverta 2,2 m aukščio tvora. Fabriko projektuotas pajėgumas buvo 100 tūkst. t runkelių per sezoną, sezono metu (rugsėjį–gruodį) buvo planuojama įdarbinti iki 1000 darbininkų. Pirmasis fabriko direktorius (1940–1944 m.) buvo Balys Daukas.

Pirmuosius keliolika metų po pastatymo fabrikas buvo stambiausia Panevėžio įmonė. Gamino smulkųjį cukrų, nuo 1962 m. ėmė fasuoti. Iš pradžių žaliavai naudoti tik cukriniai runkeliai; nuo 1955 m. gamybos sezoniškumui sumažinti cukrus gamintas ir iš kubietiško cukranendrių pusgaminio – geltonojo cukraus. 1986 m. fabrike dirbo 740 darbuotojų, pagaminta 63,8 tūkst. t smulkaus cukraus.[2]

1998 m. fabrikas privatizuotas, 2003 m. 68 % jo akcijų priklausė Danijos bendrovei „Danisco Sugar“.[3] 2008 m. sausį fabrikas uždarytas, liko tik dirbantis Kėdainiuose pagaminto cukraus fasavimo cechas. Pastatai, kurie neįrašyti į kultūros paveldo sąrašą, nugriauti, gamybinė įranga demontuota.[4] XXI a. antrajame dešimtmetyje fabriką įsigijo AB „Amilina“; dalis fabriko patalpų naudojama sandėliavimui, likusios stovi tuščios.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valgyklos pastatas
Įvažiavimas į gamybinę teritoriją
Klubo pastatas iš kiemo pusės

Saugomų fabriko pastatų kompleksą sudaro: gamybinis pastatas, katilinė su kaminu, dirbtuvės, trys sandėliai, administracinis pastatas, gyvenamas namas, klubas, valgykla ir laboratorija. Administraciniai ir gyvenamieji pastatai tvora ir želdynais atskirti nuo gamybinių. Gamybinės teritorijos ašį sudaro plačiojo geležinkelio atšaka, apie kurią pagal dvieilę gamybinę sistemą sugrupuoti pastatai. Fabriko šiaurinėje teritorijoje buvo nutiesta ir siaurojo geležinkelio linija.[1]

Pastatai funkcionalizmo stilistikos, raudonų plytų mūro. Langų ir durų angos stačiakampės, fasadai suskaidyti vertikaliomis mentėmis. Stogai valminiai arba dvišlaičiai, dengti čerpėmis arba lygia skarda (gamybiniam pastatui). Administracinis pastatas, gyvenamas namas, valgykla, klubas ir dirbtuvės – su trikampiais stoglangiais. Dirbtuvės ir sandėliai vienaaukščiai, kiti pastatai – dviejų aukštų, valgyklos centrinė dalis – trijų.

Administracinis pastatas stačiakampio plano su pusapskritimiu šiauriniame fasade ir dviem šoniniais rizalitais. Pagrindinio fasado centrinė dalis įgilinta su stačiakampio formos portalu.[5]

Gyvenamas namas simetriškas, stačiakampio plano.[6] Klubas pailgo stačiakampio plano su dviem rizalitais; pietų fasado centrinė dalis įgilinta per visą aukštį.[7] Valgykla pailgo stačiakampio plano su šoniniais rizalitais.[8] Gamybinis pastatas asimetriško plano, konstruktyvus.[9] Katilinė stačiakampio plano su priestatėliu ir 51 m aukščio kaminu.[10] Du identiški vienaaukščiai sandėliai kompaktinio, stačiakampio plano, sujungti tarpusavyje priestatu; palei pietų fasadą įrengta pakrovimo rampa.[11] Medžiagų sandėlis ir dirbtuvės T raidės, laboratorija – pailgo stačiakampio plano.[12][13][14]

1941 m. žudynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. birželio 25 d. apie 300–400 m nuo fabriko, Plukių kaimo ūkininko žemėje komunistai sušaudė 19 politinių kalinių, tarp jų – 15 išvakarėse suimtų ir į Panevėžį atvežtų kupiškėnų bei 4 panevėžiečius: ūkininkus, gimnazistus, valstybės tarnautojus, policininką, muziejininką, mokytoją, prekybininką ir kitus. Komunistams pasitraukus, birželio 27 d. palaikai atkasti, 29 d. iškilmingai palaidoti Katedros kapinėse. 1942 m. sušaudymo vietoje supiltas kalnelis ir pastatytas kryžius. Pokaryje kalnelis sunyko, 1989 m. sušaudymo vieta sutvarkyta, atidengtas memorialas.[15]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Cukraus fabriko pastatų kompleksas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-14. 
  2. Panevėžio cukraus fabrikas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 3 (Masaitis–Simno), p. 291. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1987.
  3. Rimantas Garuckas, Cukraus pramonė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2019-05-09. Nuoroda tikrinta 2020-09-14.
  4. Panevėžio cukraus fabriko pastatai dar primena jo buvusią didybę ir galybę, Jūsų Panevėžys, 2016-03-21. Nuoroda tikrinta 2020-09-14.
  5. „Cukraus fabriko statinių komplekso administracinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  6. „Cukraus fabriko statinių komplekso gyvenamas namas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  7. „Cukraus fabriko statinių komplekso fabriko klubas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  8. „Cukraus fabriko statinių komplekso valgykla“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  9. „Cukraus fabriko statinių komplekso gamybinis pastatas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  10. „Cukraus fabriko statinių komplekso katilinė su kaminu“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  11. „Cukraus fabriko statinių komplekso sandėlis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  12. „Cukraus fabriko statinių komplekso medžiagų sandėlis“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  13. „Cukraus fabriko statinių komplekso dirbtuvės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  14. „Cukraus fabriko statinių komplekso laboratorija“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2020-09-16. 
  15. Žudynės prie Panevėžio cukraus fabriko, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nuoroda tikrinta 2020-09-14.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Donatas Pilkauskas, Panevėžio cukraus fabriko pastatai, Panevėžio istorijos puslapiai, Panevėžio apskrities Gabrielės Bitės-Petkevičaitės viešoji biblioteka, 2017-10-25. Nuoroda tikrinta 2020-09-14.
Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.