Panevėžio hidromelioracijos technikumas
| Panevėžio hidromelioracijos technikumas |
Panevėžio hidromelioracijos technikumas – valstybinė vidurinio profesinio mokymo įstaiga, iki 1994 m. veikusi Panevėžyje. Vienas pirmųjų technikumų, pokaryje atidarytų Lietuvoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panevėžio hidromelioracijos technikumas įsteigtas 1950 m. Nuo 1994 m. – Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykla, kuri 2000 m. buvo reorganizuota į Panevėžio profesinio rengimo centrą, veikiantį Staniūnų g. 68, Panevėžyje.[1]
Technikumas buvo įsikūręs pastate, kuriame veikia K. Paltaroko gimnazija. Jis buvo pradėtas statyti 1939 m. kaip mažoji Panevėžio vyskupijos kunigų seminarija. Antrasis pasaulinis karas sukliudė vysk. Kazimierui Paltarokui užbaigti statybas. Pokaryje užbaigtas pastatas atiteko hidromelioracijos technikumui.
Bistrampolyje veikė hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis. Jam priklausė Bistrampolio dvaras.
Žymūs auklėtiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Leonas Apšega, inžinierius hidrotechnikas, Kupiškio politikas
- Alfonsas Bakšys, Panevėžio politikas
- Vladislovas Balkauskas, Akmenės politikas
- Rimvydas Daukšas, Skuodo politikas
- Romualdas Gailiūnas, Kėdainių politikas
- Jonas Kauneckas, vyskupas
- Ričardas Kranauskas, geodezininkas, Telšių politikas
- Kazys Krisiūnas, inžinierius hidrotechnikas, Rokiškio politikas
- Danius Lygis, aplinkosaugininkas, Lietuvos politikas
- Valentinas Mačiulis, Šilalės politikas
- Eugenijus Malinauskas, Pasvalio politikas
- Lionginas Alfredas Masaitis, Raseinių politikas
- Bronislovas Matelis, žurnalistas, Panevėžio politikas
- Albertas Miškinis, Nepriklausomybės signataras
- Petras Naraškevičius, žurnalistas
- Stanislovas Orlavičius, muitininkas, Medininkų žudynių auka
- Petras Palilionis, poetas
- Klemensas Paulius, Tauragės politikas
- Vladislavas Preidys, Anykščių politikas
- Antanas Ragauskas, Raseinių politikas
- Jurgis Staševičius, Kelmės ir Telšių politikas
- Tautvilis Uža, inžinierius, kraštotyrininkas
- Danguolė Žiūkienė, Biržų politikė
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Romualdas Tinfavičius. „Mūsų metų brydės“, 2005[2]