Lietuviškas vakaras

Lietuviškieji vakarai – masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, plitęs Lietuvoje ir išeivijoje, glaudžiai susijęs su lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu, trukęs apie trisdešimt metų (nuo 1885 m. iki maždaug 1917 m.).

Šių dienų mokslininkai lietuviškuosius vakarus neretai apibūdina kaip liaudies arba saviveiklos, mėgėjų teatro terminu, taip pat vartojamas klojimo teatro pavadinimas.

Sąjūdžio skirstymas

Teatro istorikas Vytautas Maknys skiria tris to sąjūdžio tarpsnius:

Lietuvių išeivių teatras, veikęs JAV, Mažojoje Lietuvoje, Peterburge, Rygoje ir kitur;
Slapti lietuviškieji vakarai – vakarų, vykusių pačioje Lietuvoje tarpsnis;
Vieši lietuviškieji vakarai – po spaudos draudimo panaikinimo neišblėsęs teatro sąjūdis, daugiausiai inicijuotas įvairių meno draugijų: Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kt.

Slapti lietuviškieji vakarai Lietuvoje ir išeivijoje

Slaptus vakarus Lietuvoje pradėta rengti XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Jie buvo susiję su JAV, Peterburge, Rygoje, Rytų Prūsijoje rengiamais lietuvių vakarais. Iš spaudos ar asmeninių kontaktų buvo plačiai žinoma apie lietuvių išeivių teatrą.

Nemažą poveikį slaptai lietuvių scenai turėjo rusų, lenkų, o ypač latvių teatras. Latvių organizuotumas, susiklausymas, drausmingumas lietuviams imponavo. Lietuvių laikraščiai dažnai parašydavo apie latvių teatro laimėjimus, dažnai primindavo, kad ir lietuviams reikėtų pasiekti jų pavyzdžiu. Tačiau Lietuvoje rengti vaidinimus, kaip ir dirbti bet kokį visuomeninį ar kultūrinį darbą, buvo uždrausta. Vilniaus generalgubernatorius važinėjo net į Peterburgą ir į Rygą rūpindamasis, kad ir ten būtų uždrausta organizuoti lietuviškuosius vakarus ir apribota lietuvių draugijų veikla.

Pirmieji slapti vaidinimai Panemunėlyje

Vieni pirmųjų slaptų vaidinimų Lietuvoje buvo surengti Panemunėlyje. Čia 1872 m. apsigyveno kunigas Jonas Katelė ir pradėjo plačią šviečiamąją veiklą. Nebuvo lietuviškų mokyklų, todėl jis pats mokė lietuviško rašto bei liaudies dainų, pramokusiems įsakė kitus mokyti.

Panemunėlyje XIX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje susikūrė „Žvaigždės“ draugija, kurios tikslas, kaip ir kitų to meto draugijų, buvo švietimas. Draugija, vadovaujant kunigui Jonui Katelei, platino lietuvių spaudą, rinko tautosaką, rengė slaptus vaidinimus.

Pirmas slaptas vaidinimas Panemunėlio apylinkėse įvyko 1893 m. Naujikuose. Buvo vaidinama Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Slaptieji vaidinimai dažniausiai buvo rengiami Naujikuose arba Panemunėlio dvaro daržinėje, bet pasitaikydavo jų ir sodžiuose. Žiūrovai būdavo leidžiami į vaidinimus nemokamai. Spektaklių išlaidas apmokėdavo pats Jonas Katelė. Slaptųjų vakarų rengėjai – režisieriai Panemunėlyje buvo keli: Juozas Kubilius, Juozas Otonas Širvydas, K. Keniškis, Juozas Katelė.

Panaikinus spaudos draudimą, tas pats „Žvaigždės“ vaidintojų būrelis iš pradžių slaptus, vėliau viešus spektaklius pradėjo rengti ne tik Panemunėlyje, bet ir kaimyninėse vietovėse. Netoli Panemunėlio aktyviai veikė Kamajų vaidintojų kolektyvas. Jį 1903 m. subūrė studentas Jurgis Smolskis-Smalstys. Gana anksti vaidinti pradėta ir kaimyniniame Kupiškyje. Čia beveik visa jaunuomenė buvo raštinga, nes knygnešiai šioje apylinkėje paskleisdavo daug spaudos.

1898 m. suvaidinta Vaižganto pjesė „Nepadėjus ner ko kasti“, Keturakio „Amerika pirtyje“ ir kt. Mokslininkų suskaičiuota, kad Lietuvoje buvo vaidinama daugiau kaip 200 vietų. Daugiausia vaidinta Rytų Lietuvoje (Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių pavietai), rytų aukštaičių veiklos centras buvo Panevėžys. Taip pat dažniau buvo vaidinta Anykščiuose, Utenoje, Rokiškyje. Nemaža vaidinimų suorganizuota vidurio Lietuvoje (Kaunas, Šiauliai ir jų apylinkės), Žemaitijoje, Užnemunėje. Vilniaus apylinkėse ir apskritai pietryčių Lietuvoje lietuviškų vakarų buvo rengiama žymiai mažiau, tad galima suprasti kiek jie buvo populiarūs šiaurės rytų Lietuvoje ir Užnemunėje.

Vieši lietuviškieji vakarai

Pirmojo lietuviško vaidinimo „Amerika pirtyje“ afiša ir organizatoriai

Išplitus slaptiems vakarams, išaugus teatrinei lietuvių veiklai, buvo pradėta ieškoti galimybės vaidinti viešai. Pirmasis viešas lietuviškas vakaras, turėjęs didelę reikšmę tolesnei lietuvių teatro raidai buvo surengtas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje.

Lietuvių inteligentijos sumanymu, vietinio palangiškio, kultūros veikėjo Liudo Vaineikio, taip pat kitų inteligentų: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Povilo Višinskio, Augustino Janulaičio, entuziastingai netoli Palangos tilto, patiems rengėjams vaidinant, parodytas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Lietuvoje – Keturakio pjesė „Amerika pirtyje“.

Pagal Lietuvos administracinį suskirstymą XIX a. pabaigoje Palanga priklausė Kuršo gubernijai, tad šioje gubernijoje negaliojo tokie drastiški spaudos ir kultūrinės veiklos draudimo įstatymai kaip Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose. Šis lietuviškas vakaras susilaukė didelio susidomėjimo tiek vietinių žiūrovų ir publikos, tiek caro valdžios žandarų.

Po Palangos vaidinimų panašūs vieši pasirodymai vyko Mintaujoje ir Liepojoje. Vieši vaidinimai Lietuvoje siekė didelio populiarumo. Carinė valdžia greitai ėmėsi įvairių represijų šiam procesui sustabdyti, bet nauji varžymai teatro entuziastų neveikė – Palangos vakaras padėjo ne tik plisti viešiems lietuviškiems vakarams, bet ir išaugti į masinį lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, intensyvinti politinę kovą.

XX a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, brendo revoliucinė situacija, stiprėjo revoliucinės nuotaikos. Jos palietė ir Lietuvos teatrinį gyvenimą: revoliucingai nusiteikusi visuomenė dažnai panaudodavo spektaklius antivyriausybinėms demonstracijoms. Vėliau, dar prieš 1905-1907 m. revoliuciją, pažangiųjų Rusijos imperijos jėgų įbaugintas, caras pradėjo daryti nuolaidų. 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Pradėta mažiau varžyti kultūrinę lietuvių veiklą, taigi revoliucinis pakilimas, nemažai pakeitė viešąjį lietuvių gyvenimą. Vakarų organizatoriai bei vaidintojai pradėjo dirbti viešai, galėjo panaudoti savo organizacinius sugebėjimus, slaptuose vakaruose įgytą patirtį, kai kuriuos sceninio darbo įgūdžius.

Didelę reikšmę teatriniam gyvenimui turėjo viešai pradėjusių kurtis kultūrinių ir kitokių draugijų veikla. Šios draugijos, Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kitos, tapo vienos didžiausių XX a. pradžios viešų lietuviškųjų vakarų organizavimo iniciatorėmis. Pirmieji vieši vakarai susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio. Draugijų veikla virto ne tik savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis, viena iš pagrindinių visuomeninio bei kultūrinio darbo formų, bet XX a. antrame dešimtmetyje persiorganizavo į profesionalaus meno atlikimo kolektyvus ir organizacijas.

Organizatoriai ir vaidintojai

Lietuviškųjų vakarų rengėjai, aktoriai neturėjo teatrinio išsilavinimo, daugelis niekad nebuvo matę jokio spektaklio. Vakarų rengimas pirmiausia buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės visuomeninės veiklos formų. Grįžę atostogų, studentai ar vyresni mokiniai, organizuodavo valstiečius, sudarydavo vaidintojų trupę, kuri per vasarą paruošdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar bažnytkaimiuose. Kiek vėliau atsirado žymūs jaunimo talkininkai kultūrinio darbo srityje – mokytojai. Taigi dažniausiai lietuviškų vakarų sumanytojai, režisieriai paprastai būdavo inteligentai, neretai – studentai, ir vaidindavo kartu su valstiečiais.

Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą – labiau išprusę sodiečiai, išdaigininkai, pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai bei dalyviai. Lietuviškų vakarų kūrėjai spektakliuose perėmė šeimos ir etnografinių švenčių: vestuvių, darbų pabaigtuvių, vakaronių, ir t. t. išryškėjusią improvizacijų, karnavalų, persirengėlių tradiciją. Vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicijos keliu iš kartos į kartą perteikiant liaudies teatro palikimą.

Patalpos bei salės

Organizuojant lietuviškus vakarus sunku buvo surasti patalpas repeticijoms bei vaidinimams. Kaimuose tokias „sales“ atstodavo tušti klojimai (lietuviškieji vakarai neretai buvo vadinami klojimų vakarais). Vasarą likę tušti klojimai būdavo labai talpūs, o įrengus scenos pakylą bei suolus, gerai pasitarnaudavo lietuviškiems vakarams. Klojimai būdavo gražiai išpuošiami, kelias į klojimą apstatomas berželiais, vakare nušvisdavo įmantriai kaimo menininkų išpuoštų žibintų eilė, įeinamosios klojimo durys papuoštos vainikais, žalumynais gėlėmis. Klojimai vakarams būdavo įrengiami atokiau nuo kelio, juos pasiekti buvo galima tik siauru takeliu per pasėlius. Spektakliai klojimuose nekenkė vaidinimo kokybei, nes vaidintojai nesivaržė su scenos plotu. Kambariuose ar mažose salėse, kur būdavo miniatiūrinės scenos (pvz.: Vilniaus „Rūtos“ salė), vaidinti būdavo sunkiau.

Miestuose ir miesteliuose rasti vaidinimui patalpas buvo sunku. Čia rečiau pasitaikydavo tinkami klojimai, be to, jie nebūdavo tušti. Neretai miestiečiams tekdavo vadinti inteligentų namuose, nedideliuose kambariuose arba tenkintis tokiomis salėmis kaip gaisrinės, arbatinės, ūkiniai sandėliai ir t. t. Ilgainiui Lietuvoje pradėta statyti namus, skirtus kultūrinei veiklai. Dar 1907 m. „Vilniaus kanklių“ draugijos nariai savo susirinkime nutarė pasistatydinti liaudies namus, kuriuose būtų tinkama salė, scena, skaitykla ir kitos patalpos. Šią iniciatyvą palaikė Lietuvos mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija, tad visų lietuvių pastangomis buvo pastatyti reprezentaciniai Tautos rūmai ant Tauro kalno Vilniuje (dabar buvę Respublikos profsąjungų kultūros namai). Tuo tarpu Vilniaus lietuviai turėjo „Rūtos“ salę (dabar Vilniaus mažasis teatras), kurioje buvo renkamasi repeticijoms, rengiami vakarėliai; čia veikė biblioteka, skaitykla. Tai buvo tikras Vilniaus lietuvių kultūros centras. Savo patalpas taip pat turėjo Kauno „Dainos“, Šiaulių „Varpo“, Panevėžio „Aido“ ir kitos draugijos.

Programa

Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo ne tik vaidinimas, bet ir deklamacijos, vadinamieji „gyvieji paveikslai“, liaudies dainos, tautiniai šokiai, vokalinė ir instrumentinė muzika, kartais būdavo skaitomos paskaitos. Svarbiausioji programos dalis buvo vaidinimas (dažniausiai nedidelė pjesė), dainavimas ir deklamacijos. Tik žymiai vėliau didesniuose miestuose, kuriuose išaugo specialios teatro draugijos, sugebėjusios pastatyti stambius veikalus, programą sudarydavo tik vaidinimas. Tačiau teatro, dainos bei muzikos draugijos dažnai statydavo nedidelius veikalus, prie kurių prijungdavo deklamacijas, dainas ir pan.

Pirmoji Lietuvos dainų šventė Kaune, 1924 m.

Miestuose būdavo ruošiami choro ir instrumentiniai bei vokaliniai koncertai be vaidinimų. Kaimo lietuviškuosiuose vakaruose paprastai ruošiama sudėtinė programa: po pjesės būdavo deklamuojamos Maironio, Antano Baranausko, Vinco Kudirkos ir kitų poetų eilės.

Viena mėgstamiausia lietuviškų vakarų programos dalis – „gyvieji paveikslai“. Jų pradininkas bei uoliausias statytojas buvo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Šį teatrinį žanrą kūrė žmonių grupė ar vienas vaidintojas. Paveikslų tematika buvo plati ir įvairi (pvz.: „Gedimino laidotuvės“, „Šienpjūviai“, „Vaidilutės prie aukuro“, „Lietuviai senovėje, baudžiavai esant“ ir kt.), statomi tam tikrame fone, su atitinkama dekoracija, atlikėjų grupės dekoratyviai apšviečiamos. „Gyvuosius paveikslus“ savo scenose rodė daugiausia didesnių miestų teatrinės draugijos, kurios turėjo gerą apšvietimą, dailininką dekoratorių, bei kitas reikalingas sąlygas ir išteklius.

Dainos buvo būtina kiekvieno lietuviško vakaro programos dalis, net viena iš svarbiausiųjų, labiausiai visų mėgstama bei laukiama. Retas lietuviškas vakaras praeidavo be dainų, ir tai tik tada, kai dėl kurių nors priežasčių nebūdavo galima suorganizuoti choro. Sudaryti chorą ir jį tinkamai paruošti, bei su juo pasirodyti savo apylinkėse stengėsi ne tik žymesnieji Lietuvos miestai, bet ir beveik kiekvienas bažnytkaimis.

Žymiausi lietuviškų vakarų chorų vadovai, ištobulinę šį dainos ir teatro žanrą, paskatinę lietuvių dainų šventės atsiradimą: Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Vincas Nacevičius, Mykolas Leškevičius.

Šaltiniai

Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai. Vilnius, 1972.
Petras Bielskis. Lietuvos klojimo teatras. Klaipėda, 1999.