Pranciškus Karevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pranciškus Karevičius
Pranciškus Karevičius.jpg
P.Karevičius 1930 m.
Gimė: 1861 m. rugsėjo 30 d.
Giršinuose, Skuodo raj.
Mirė: 1945 m. gegužės 30 d. (83 metai)
Marijampolėje
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Pranciškus Karevičius
Motina: Petronėlė Pocevičaitė - Karevičienė
Veikla: profesorius, kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas.

Pranciškus Karevičius (1861 m. rugsėjo 30 d. Giršinuose, Skuodo raj.1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje) – profesorius, kunigas, vyskupas, vienuolis marijonas, lietuvybės platintojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžios mokslą išėjo Mosėdyje, vėliau Parupės mokykloje (Latvija). Įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Tačiau, pastebėjus jaunuolio gabumus, perkeltas į Dvasinę akademiją, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. 1886 m. gegužės 17 d. įšventintas kunigu ir paskirtas Peterburgo kunigų seminarijos moralinės teologijos ir liturgijos profesoriumi 18931910 m.

Nuo 1888 m. aptarnavo Samaros penkių apskričių katalikus, įsteigė vokiečių parapiją, 2 koplyčias su mokyklomis ir koplyčią lietuviams. Peterburge šalia sielovados ir mokymo gynė lietuvių ir latvių gimtosios kalbos teises bažnyčiose, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, ypač savišalpos ir labdaros draugijose.

Nuo 1911 m. liepos 28 d. Lietuvių mokslo draugijos narys Vilniuje. 1914 m. vasario 27 d. paskirtas Žemaičių vyskupu. Po ingreso įpilietino lietuvių kalbą katedroje, vyskupo rūmuose, viešuose kunigų susirinkimuose, tvirtino ją parapijose. Per 12 m., kai valdė Žemaičių vyskupiją, pašventino 39 naujas bažnyčias. Šalia religinio gyvenimo ypač rūpinosi švietimu, spauda, draugijomis, blaivybe, suvienodino giedojimą, įvedė bendrą katekizmą. Savo pajamas skirdavo labdarai. Jo 1918 m. kelionės į Vokietiją ir derybų su aukščiausiais to meto karinės ir civilinės valdžios atstovais P. Hindenburgu, Ludendorfu ir Ercbergeriu diplomatinis nuopelnas, jog Vokietija tų metų kovo 23 d. pripažino Lietuvos valstybingumą. 1918 m., dar iki paskelbiant Nepriklausomybės atkūrimą, šventino pirmųjų Lietuvos kariuomenės pulkų vėliavas. Dalyvavo Lietuvos Steigiamojo Seimo atidaryme 1920 m. Pritarė 1920-1922 m. žemės reformai. 1926 m. vasario 22 d. padalijus Žemaičių vyskupiją, ir vietoje vienos steigiant tris vyskupijas, jam turėjusį atitekti Kauno arkivyskupo sostą užleido jaunesniam vyskupui, savo pagalbininkui Juozui Skvireckui. Vatikanas pakėlė jį tituliniu Skitopolio arkivyskupu. P. Karevičius įstojo į Marijonų vienuoliją ir apsigyveno Marijampolėje.

Rašė leidiniuose „Draugija“, „Vadovas“, „Sargyba“, „Šaltinis“, „Tiesos kelias“. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Prieš tai:
Gasparas Cirtautas
BishopCoA PioM.svg
Žemaičių vyskupas
19141926
Po to:
-

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pranciškus Karevičius. Mano gyvenimo ir atsiminimų bruožai. Parengė prof. Aldona Gaigalaitė, Algimantas Katilius, Vilnius, 2006 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]