Algirdas Gaigalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Algirdas Gaigalas
Gaigalas.jpg
Gimė: 1933 m. sausio 27 d.
Gaižūnai, Linkuvos valsčius
Mirė: 2009 m. birželio 4 d. (76 metai)
Vilnius
Sutuoktinis(-ė): Birutė Svetlauskaitė-Gaigalienė
Vaikai:

Gediminas Gaigalas

Veikla: geologas, pedagogas
Partija: 1972 m. SSKP
Alma mater: 1957 m. Vilniaus universitetas

Algirdas Juozapas Gaigalas (1933 m. vasario 27 d. Gaižūnuose, Linkuvos valsčius, Šiaulių apskritis – 2009 m. birželio 4 d. Vilniuje) – Lietuvos geologas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seserys Aldona Gaigalaitė ir Nijolė Gaigalaitė, sūnus Gediminas Gaigalas.

19401944 m. mokėsi Rimkūnų pradžios mokykloje, 1944–1949 m. Linkuvos gimnazijoje, 1949–1950 m. ir 19511952 m. Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje, 1950–1951 m. Šiaulių 1-ojoje berniukų gimnazijoje. 1952–1957 m. studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, įgijo inžinieriaus geologo specialybę. [1]

1957–1963 m. dirbo LSSR MA Geologijos ir geografijos institute, 1963–1965 m. SSRS geologijos ministerijos Geologijos institute, 1965–1971 m. LSSR MA Geografijos skyriuje. 19671969 m. ir nuo 1978 m. Vilniaus universiteto dėstytojas. 1971–1979 m. Lietuvos geologijos instituto Kvartero geologijos ir geomorfologijos sektoriaus, nuo 1976 m. dar ir Regioninės geologijos skyriaus vadovas. 1978 m. geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras. Nuo 1981 m. profesorius, nuo 2006 m. profesorius emeritas. [2][3]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė glaciosedimentacinių tyrimų metodiką, išryškino kvartero sistemos paleoglaciosedimentacijos ritmišką pobūdį ir pagrindinius glaciociklus, nustatė stambianuotrupinės medžiagos petrografinės mineralinės sudėties dėsningumus ir litostratigrafinio suskirstymo bei koreliavimo kriterijus. Jo sukurtas petrografinis metodas įdiegtas skirstant Lietuvos pleistoceno morenų geologijos pjūvius. Detalizavo Lietuvos viršutinio pleistoceno geochronologiją ir stratigrafiją. Vykdė kvartero geochronologinius tyrimus.

Vienas Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrimo iniciatorių, mokslinis vadovas ir geologijos ekspozicijos autorius. Lietuvos riedulynų draustinių paskelbimo iniciatorius. Dalyvavo 1984 m., 1989 m., 1996 m., 2000 m. pasaulio geologų ir 1982 m., 1987 m., 1995 m., 1999 m. Tarptautinės sąjungos kvarterui tirti (INQUA) kongresuose. Nuo 1995 m. Lietuvos gamtos draugijos prezidentas. Nuo 1998 m. Rusijos gamtos mokslų akademijos užsienio narys-akademikas, 1998 m. Tarptautinio biografijų centro (Kembridžas, Didžioji Britanija) direktoriaus pavaduotojas ir garbės narys, 1998 m. Lenkijos geologijos draugijos garbės narys, 1999 m. INQUA garbės narys. Nuo 2004 m. Lietuvos geologų sąjungos garbės narys, nuo 2008 m. Lenkijos geomorfologų draugijos garbės narys. [4][5]

625 spaudoje paskelbtų mokslinių darbų, daugiau nei 230 populiarių straipsnių, 27 knygų autorius. Bendradarbiavo žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. 2006 m. parengė ir redagavo „Lietuvos valsčių“ serijos mokslo darbų rinkinį „Gamta“.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pabaltijo būdingi kristaliniai rieduliai, su kitais, 1971 m., rusų k.
  • Vidurio Lietuvos moreninės lygumos sandara ir morfogenezė, su kitais, 1971 m., rusų k.
  • Pietų Pabaltijo prekvartero uolienų paviršiaus palaidoti slėniai, su kitais, 1976 m., rusų k.
  • Lietuvos pleistoceno litosedimentacinių ciklų ledyninių nuogulų sudėtis, sandara ir formavimasis, 1977 m., rusų k.
  • Lietuvos pleistoceno glaciosedimentaciniai ciklai, 1979 m., rusų k.
  • Lietuvos TSR geologijos istorija, su kitais. – Vilnius: Mintis, 1981. – 161 p.: iliustr.
  • Rytų Europos Maskvos ledyninė danga, su kitais, 1982 m., rusų k.
  • Geologinės praeities liudytojai. – Vilnius: Mokslas, 1983. – 136 p.: iliustr.
  • Respublikinis unikalių akmenų muziejus. – Vilnius: LR aplinkos apsaugos depart., 1994. – 47 p.: iliustr. – ISBN 9986-566-00-2
  • Klastinių nuogulų ir uolienų granulometrinė klasifikacija: mokomoji priemonė. – Vilnius: VU, 1995. – 25 p. – ISBN 9986-19-098-3
  • Šiaurės rytų Europos ledyninės nuogulos, su kitais, 1995 m., anglų k.
  • Baltijos jūros Gdansko įlankos geologija, su kitais, 2002 m., anglų k.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.lad.lt/index.php?option=com_content&view=article&Itemid=103&id=695
  2. Algirdas Gaigalas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 562 psl.
  3. http://www.mokslas.mii.lt/mokslas/SRITYS/duom00.php?pav=G&sritis=F
  4. Juozas Paškevičius. Algirdas Gaigalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 325 psl.
  5. Paroda „Geologijos profesorius Algirdas Gaigalas (1933–2009)“