Meldinė nendrinukė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Acrocephalus paludicola
Apsauga: 2(V) – Pažeidžiama rūšis
Meldinė nendrinukė (Acrocephalus paludicola)
Meldinė nendrinukė
(Acrocephalus paludicola)
Apsaugos būklė

Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Žvirbliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Passeriformes)
Šeima: Devynbalsiniai
(Wikispecies-logo.svg Sylviidae)
Gentis: Nendrinukės
(Wikispecies-logo.svg Acrocephalus)
Rūšis: Meldinė nendrinukė
(Wikispecies-logo.svg Acrocephalus paludicola)
Binomas
Acrocephalus paludicola
Vieillot, 1817

Meldinė nendrinukė (lot. Acrocephalus paludicola, angl. Aquatic Warbler, vok. Seggenrohrsänger) – devynbalsinių (Sylviidae) šeimos paukštis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meldinė nendrinukė yra vienintelė Europos žvirblinių paukščių rūšis, priskirta prie globaliai nykstančių rūšių [2]. Eurazijoje paplitusi nuo vakarų Prancūzijos iki Obės upės. Šiaurinė arealo riba eina per Baltijos pietinę pakrantę, pietų Suomiją, Volgos ir Kamos aukštupius, pietuose - per Belajos aukštupį, šiaurės Ukrainą, Balkanus, Ronos žemupį. 2011 m. išnykus Vengrijos []populiacija]]i, šalių, kuriose peri meldinės nendrinukės sąrašas sutrumpėjo iki keturių – Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Lietuvos[3]. Dar trys poros peri Vokietijoje [4].

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva yra šiauriniame meldinės nendrinukės arealo pakraštyje. Populiacija čia yra sąlyginai maža [5]. Ji stebėta Žuvinte, rytinėje Kuršių marių pakrantėje (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) ir Nemuno deltoje. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Įtraukta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą [6]. 2011 m. apskaitos duomenimis, šios rūšies populiacija Lietuvoje buvo 73-106 individai [7]. Po dešimtmetį trukusio mažėjimo paskutiniais metais stebimas populiacijos atsigavimas. Mokslininkai tai sieja su palankiomis gamtinėmis sąlygomis ir dėl gamtotvarkos darbų pagerėjusia buveinių kokybe. Nepaisant šios teigiamos tendencijos Lietuvoje, pasaulinė populiacija ir toliau mažėja ir išlieka pažeidžiama.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Baltarusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė dalis pasaulinės meldinės nendrinukės popucliacijos peri Baltarusijoje.

Prieš masinį pelkių sausinimą 1960 m. meldinės nendrinukės buvo tolygiai pasklidusios visoje centrinėje arealo dalyje, Polesės žemupyje. Joje plytėjo apytiksliai 99-ios didelės žemapelkės (kiekvienos iš jų plotas buvo 1 000 ha ir daugiau), kartu apimančios didesnę nei 900 000 ha teritoriją. Šios šlapynės buvo gretimos arba nutolusios viena nuo kitos vos per 20-40 km. Tuo metu čia gyveno apie 450 000 giedančių patinėlių.

Šiuo metu Polesės regione yra išlikusios tik 3 svarbios meldinės nendrinukės perimvietės (Zvaniec, Sporava ir Dzikoje), kuriose aptinkama 2 900 - 5 400 giedančių patinėlių (2010-2013 m. duomenys). Likusi Baltarusijos populiacijos dalis peri 5-iose nuolatinėse buveinėse (Dzivin, Prostyr, Ščara, Servač ir Svislač), kuriose suskaičiuojama 100-200 patinėlių ir 7-iose teritorijose, kuriose sąlygos retajam paukščiui tinka tik iš dalies (jose aptinkama 50-80 patinėlių). Taigi, apibendrinant 2010-2013 m. duomenis, iš viso šioje šalyje meldinės nendrinukės perėjo 15-oje teritorijų, o giedančių patinėlių buvo 3 100-5 600. Daugelis Baltarusijos perimviečių yra nutolusios viena nuo kitos 50-260 km atstumu. Esant tokiam atotrūkiui, skirtingose teritorijose įsikūrę paukščiai negali tarpusavyje sąveikauti.

Dėl buveinių degradacijos meldinių nendrinukių skaičius Baltarusijoje sparčiai mažėja. Daugelyje teritorijų (tarp jų ir Zvaniec bei Sporava) fragmentacija ir atvirų šlapynių užaugimas nendrėmis bei krūmais daro didžiausią įtaką paukščių nykimui. Kitose vietovėse (Dzikoje, Servač, Aĺmany ir Žadzien) meldinei nendrinukei tinkančios žemapelkės natūraliai virsta aukštapelkėmis. [8].

Lenkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijoje perinti populiacija (3,200–3,250 patinai) sudaro 25 % pasaulinės populiacijos.

Išskyrus sąlyginai stabilią Biebžos slėnio populiaciją šiaurės rytų Lenkijoje, iki šiol mažai žinota apie populiacijos tendencijas peripetinėse teritorijose šalies vakariniuose, centriniuose ir pietrytiniuose regionuose. 2016 m. atliktas tyrimas [9] atskleidė, jog laikui bėgant visose nedidelėse meldinių nendrinukių populiacijose individų skaičius reikšmingai mažėjo, nyko ir pačios populiacijos.

Įdomu tai, kad skirtinguose reginuose populiacijų tendencijos nėra vienodos – pietryčiuose populiacija išlieka stabili, tuo tarpu šiaurės rytuose fiksuotas vidutinis mažėjimas, o centriniuose ir vakariniuose reginuose pastebėtas staigus nuosmukis. Tyrimo laikotarpiu (1969–2013 m) 19 iš 38 populiacijų išnyko (11 populiacijų vakariniame regione, dvi – centriniame regione, keturios – šiaurės rytiniame regione ir nė viena pietrytiniame regione). Penkios tokios populiacijos vėliau atsikūrė.

Siekiant sumažinti šią neigiamą tendenciją ir padidėjusią išnykimo riziką vakarinėje ir centrinėje Lenkijoje, reikia didinti populiacijų pasiskirstymą šalies teritorijoje – t. y. gausinti kertinių buveinių skaičių tarp didelių gyvybingų ir mažesnių populiacijų peripetijoje. [10].

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tik truputį didesnė už pilkąją pečialindą ir apie du kartus mažesnė už didžiąją zylę. Labai panaši į dažną ežerinę nendrinukę. Nuo jos skiriasi šviesesniu apdaru, tuo, kad jame vyrauja gelsva spalva (ežerinės nendrinukės rudesnės), šviesiai gelsva ryškia (to paties ryškumo kaip ir antakiai) juostele viršugalvyje nuo snapo iki pakaušio, analogiškomis juostomis nugaroje per pečius, ryškesnėmis juodomis dėmėmis viršutinėje kūno dalyje ir pailgomis dėmelėmis išmargintais kūno šonais [11]. Apatinė dalis šviesiai rusva, dryžuota. Abiejų lyčių paukščių apdaras nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik jų šonai nedėmėti[12]. Patinas sveria 12,4-12,7 g, patelė 10-13 g.

Balsas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giesmė paprastesnė nei kitų nendrinukių. Ji lėta, sudaryta iš paskirų frazių. Gieda dažniausiai vakare prieš saulei leidžiantis ir jai nusileidus. Dažniausiai girdima "trrr, de-de-de-de, čr-črr-djudju, črrrr-didididi" ir t. t. Gieda tupėdama žolėje ir ant aukštesnių augalų. Kai kada tuoktuvių skrydžiu perskrenda iš vienos vietos į kitą [13]. Apskaitos daromos suskaičiuojant giedančius patinus.

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena šlapiose užliejamose pievose, žemapelkėse. Pirmenybę teikia veisimosi sezono pradžioje šiek tiek apsemtoms pievoms, kuriose žolės aukštis ne didesnis kaip iki kelių [14]. Lizdą paprastai įrengia viksvų kupste. Kiaušiniai balzgani, dėmėti. Peri 13-14 dienų.

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gegužės 1 d. meldinės nendrinukės grįžta į perimvietes Lietuvoje ir Baltarusijoje

Gegužės 1-10 d. patinai pradeda giedoti – ieško poros

Gegužės 10-20 d. patelės veda pirmąją vadą

Birželio 10-30 d. pirmoji vada jau geba pasprukti nuo šienavimo technikos

Liepos 1-15 d. patelės veda antrąją vadą

Rugpjūčio 15 d. antroji vada geba pasprukti nuo šienavimo technikos

Rugpjūčio 10-31 d. išskrenda į žiemavietes

Migracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rudeninė migracija prasideda liepą-rugsėjį. Jos metu paukščiai, per itin nepalankias teritorijas, kur maitinimosi ar poilsio galimybė yra sunkiai tikėtina pvz., per Sacharą, nuskrenda 6000 kilometrų, kad pasiektų vakarų Afriką. Tikėtina, kad meldinės nendrinukės skrenda naktį, o dieną tai daro tik tada, kai reikia kirsti dideles gamtines kliūtis pvz., Viduržemio jūrą. Migracijos metu, meldinės nendrinukės ilsisi aukštuose monokultūriniuose nendrynuose, o maitinasi tų nendrynų pakraščiuose plytinčiose šlapiose pievose, kuriose augalija žemesnė (0.5-1 m) ir kur kas įvairesnė. Jei svarbios poilsio vietos išnyks, meldinės nendrinukės susidurs su staigia išgyvenimo problema [15].

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta vabzdžiais: straubliukais, lapgraužiais, žiogais, dvisparniais, žirgeliais, moliuskais[16].

Dėl reiklumo gyvenamajai aplinkai gamtininkai ją dar vadina skėtine rūšimi – šio paukščio giesmė liudija, jog toje teritorijoje esančios gamtinės sąlygos yra palankios ir daugeliui kitų retų rūšių. Saugodami meldinę nendrinukę, sukuriame palankias sąlygas orchidėjoms, stulgiams, geltongalvėms kielėms, balinėms pelėdoms ir kitoms rūšims [17].

Grėsmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. daugiausiai dėl buveinių nykimo – drenažo, žemės apleidimo, intensyvaus žemapelkių ir aliuvinių pievų naudojimo – išnyko 95 % meldinių nendrinukių populiacijos. Įvairios pastarųjų metų gamtosauginės iniciatyvos skirtingose šalyse lėmė gerą kai kurių meldinei nendrinukei svarbių buveinių būklę. Nepaisant to, buveinių praradimas išlieka viena didžiausių grėsmių paukščio išlikimui. Buveinės nyksta dėl intensyvaus ūkininkavimo, žemės paskirties keitimo, šlapynių sausinimo ar žemės apleidimo – ūkinės veiklos nutraukimo. ​Kai kuriose teritorijose, kur sąlygos retiesiems paukščiams yra tinkamos perėti, populiacijos yra pernelyg mažos ir natūraliai jos nepajėgia atsikurti.

​Kita didelė problema – buveinių fragmentacija. Meldinei nendrinukei tinkamos teritorijos yra nutolusios viena nuo kitos, o mažos populiacijos – izoliuotos. ​ Vandens lygis yra kitas svarbus veiksnys meldinės nendrinukės gyvenime. Jis lemia tiek paukščio gyvenamosios aplinkos būklę, tiek maisto gausą. Vandens lygis keičia augalijos struktūrą, daro įtaką bestuburių kiekiui [18].

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą

​Įtraukta į IUCN globaliai nykstančių rūšių raudonąjį sąrašą kaip „pažeidžiama“ [19]

Įtraukta į Paukščių direktyvos I-mąjį priedą kaip prioritetinė ES rūšis

22 valstybės pasirašė meldinės nendrinukės Supratimo memorandumą Bonos konvencijoje (angl. Aquatic Warbler Memorandum of Understanding, MOU) [20]

Radimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje pamatyti paukštį galima Tyrų take, keliukuose Šyšos ir Sausgalvių draustiniuose Nemuno deltoje, Žuvinto biosferos rezervate, o sužinoti daugiau - Tulkiaragės take [21].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. „IUCN Red List - Acrocephalus paludicola“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-01-14. 
  2. A. Pranaitis. „Meldinė nendrinukė. Jos vis dar gieda“, Vilnius, Baltijos aplinkos forumas, Gamtos pasaulis, 2010 m.
  3. Aquatic Warbler Conservation Team Nuoroda tikrinta 2012-02-13.
  4. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  5. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  6. Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas Nuoroda tikrinta 2012-02-13.
  7. www.meldine.lt Nuoroda tikrinta 2012-02-13.
  8. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  9. https://docs.wixstatic.com/ugd/440491_7b1a0404ef914673b28030106c6f13e1.pdf
  10. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  11. http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/zvirbliniai/meld-nendrinuke/
  12. http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/zvirbliniai/meld-nendrinuke/
  13. http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/zvirbliniai/meld-nendrinuke/
  14. http://senas.birdlife.lt/index.php/gamtos-klase/litetuvos-pauksciai/buriai/zvirbliniai/meld-nendrinuke/
  15. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  16. „Lietuvos fauna“: Paukščiai 2., Vilnius, „Mokslas“, 1991 m.
  17. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  18. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  19. http://www.iucnredlist.org/details/22714696/0
  20. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke
  21. https://www.meldine.lt/meldine-nendrinuke