Šienapjūtė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šienapjūtė Lietuvoje XX a. vid. (Asiūklė)
Šienapjūtė XIX a. Ukrainoje (Mykolos Pymonenko paveikslas)
Šienpjoviai XX a. 3-ajame dešimtmetyje (Balbieriškio apylinkės)

Šienapjūtė – žemės ūkio darbai, susiję su šieno gamyba. Šienapjūtę sudaro šienavimas, šieno džiovinimas ir šieno suvežimas.

Lietuvoje šienauti pradėta neolite, kuomet pradėta laikyti naminius gyvulius. Pradžioje žolė pjauta titnaginiais, žalvariniais pjautuvais, o VI a. pr. m. e. pradėti naudoti geležiniai pjautuvai, o nuo IIV a. – geležiniai dalgiai.

Iki kaimams susikirstant vienkiemiais, aplink kaimus būdavo bendros pievos, kurios valdytos, ganytos, šienautos drauge. Prieš šienapjūtę vykdavo kaimo sueiga, kur būdavo aptariami būsimi darbai. Vyrai pjaudavo šieną, moterys vartė pradalges, grėbė išdžiuvusį šieną ir krovė kupetom. Praktikuojant trilaukę žemdirbystę, pievas, esančias tarp dirvų, valstiečiai šienaudavo skyrium. Nuo XX a. pr. šienas pradėtas dažniau džiovinti nebe laukuose, o žaiginiuose. Išdžiovintas šienas būdavo vežamas į klojimus, daržines, tik tolimose pievose paliekamas vietoje, sukrautas į daržinėles ar kūgius.

Šienapjūtę lydėdavo maginės apeigos. Jos metu prašyta saulėtų orų, kad šieno nesulytų, o sugrėbus šieną, burtas būdavo atšaukiamas, kad pievos gerai atželtų. Po šienapjūtės švęstos pabaigtuvės.

XX a. prasidėjus mechanizacijai, kolektyvizacijai išnyko šienapjūtės papročiai. Žolė pradėta šienauti šienapjovėmis, vietoj džiovinto šieno dažnai pradėtas gaminti šienainis (apvytinta ir užraugta žolė) arba silosas (žolė, paveikta konservantais). Dabartiniam gyvulių šėrimui gaminami šieno miltai, kapojai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pranė Dundulienė. Šienapjūtė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 189 psl.