Marija Gimbutienė

Marija Gimbutas
Marija Gimbutienė 1993 m.
Gimimo vardas	Marija Birutė Alseikaitė
Gimė	1921 m. sausio 23 d. Vilnius, Lietuva
Mirė	1994 m. vasario 2 d. (72 metai) Los Andželas, JAV
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinės
Tautybė	lietuvė
Tėvas	Danielius Alseika
Motina	Veronika Janulaitytė-Alseikienė
Sutuoktinis (-ė)	Jurgis Gimbutas
Veikla	archeologė, religijotyrininkė
Sritis	Senoji Europa, praindoeuropiečiai, Deivės Motinos kultas
Organizacijos	Harvardo universitetas
Pareigos	Profesorė
Išsilavinimas	mokslų daktarė
Alma mater	Vytauto Didžiojo universitetas

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas, merg. Birutė Marija Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele; 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių kilmės archeologė ir antropologė, archeomitologijos pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras bei suformulavusi Kurganų hipotezę.

Biografija

Gimė 1921 m. vasario 23 d. Vilniuje, lietuvių inteligentų šeimoje. Vaikystėje vasaras dažnai leisdavo sodyboje Jeruzalėje (Riešės valsčius).

Jos tėvai aktyviai domėjosi lietuvių tautosaka ir menais, į svečius dažnai pasikviesdavo garsiausius to meto muzikus, rašytojus, įskaitant Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Joną Basanavičių. Tai paliko ryškų pėdsaką Marijos Gimbutienės atmintyje.

Pradžioje mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1931 m. rugpjūčio 31 d. kartu su tėvais persikėlė iš Vilniaus gyventi į laikinąją sostinę Kauną. Tais pačiais metais jos tėvai išsiskyrė, praėjus vos penkiems metams po to mirė jos tėvas. Motina rūpinosi savo vaikų tolesnėmis studijomis ir norėjo, kad jie mokytųsi lietuviškame universitete. 1938 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją.

1931–1938 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1938 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. 1938–1939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Tyrinėjo Vilniaus krašto gyventojų tautosaką, buitį, domėjosi Vilniaus krašte likusiais lietuviais.

Marija Gimbutas Airijoje (Niugrendžas, 1989 m. rugsėjis)

Atminimo lenta Kaune, Mickevičiaus g.

Atminimo lenta Vilniuje, Jogailos gatvėje Nr. 11

1942 m. baigė Vilniaus universitetą, ištekėjo už Jurgio Gimbuto. Tais pačiais metais jiems gimė pirmoji dukra Danutė, 1943 m. antroji – Živilė. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos. 1946 m. baigė Tiubingeno (Vokietija) universitetą. 1949 m. atvyko į JAV. 1950–1956 m. dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. 1954 m. rugpjūtį Bostone susilaukė trečiosios atžalos Rasos Julijos. Nuo 1963 m. – Kalifornijos universiteto profesorė.

Mirė 1994 m. Los Andžele, eidama 73-iuosius. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Veikla

Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.

Nuo 1936 m. dalyvavo archeologiniuose tyrimuose Lietuvoje, kurių metu nagrinėjo mirties ritualų ir tikėjimo sferas. Vytauto Didžiojo Universitete studijavo lingvistiką, 1942 m. Vilniaus Universitete įgijo Menų magistro laipsnį. Magistro darbe analizavo lietuvių laidojimo papročius geležies amžiuje. 1946 m. įgijusi etnologijos mokslų daktaro laipsnį Tubingeno Universitete, išvyko į Harvardo Universitetą (JAV), kur tyrinėjo Rytų Europos archeologinių tekstų vertimus ir dėstė universiteto antropologijos departamente.

Marija Gimbutas taip pat atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m. Juose M. Gimbutienė demonstruoja matriarchalinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus, indoeuropiečių atsiradimo Europoje kelius ir pan. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės. Visgi, dalis mokslininkų archeologų yra išsakę ir kritikos, teigiančios, kad M. Gimbutienės darbuose yra nemažai spekuliacijų, visų pirma, nagrinėjant archeologinius radinius, kaip religinius, įžiūrint daugelyje neaiškios lyties žmogaus figūrų moteriškus bruožus ir pan.

1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).

1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Kurganų hipotezė

1956 m. Marija Gimbutienė suformulavo Kurganų hipotezę – vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Ponto stepėje archeologinės kurganų kultūros (sąvoka apimanti duobinių kapų kultūrą ir jos pirmtakes) žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Ji kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus, kurių ankstyviausias (kurganų I) apėmė Samaros ir Seroglazovo kultūras Dniepro-Volgos regione vario amžiuje (IV tūkst. pr. m. e. pradžia). Šios kultūros atstovai buvo klajokliai gyvulių augintojai, kurie, pasak modelio, III tūkst. pr. m. e. pradžioje paplito visoje Ponto-Kaspijos stepėje ir Rytų Europoje.

Kurganų kultūros sąvoką ji įvedė bandydama sujungti vėlyvojo neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologines kultūras, egzistavusias dabartinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje.

Knygos

M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos:

• „Senoji Europa“ (1996 m.),
• „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
• „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
• „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
• „Laimos palytėta“ (2002 m.).

Originalo kalba

Monografijos:

• Gimbutas, Marija (1946). Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit. Tübingen: H. Laupp.
• Gimbutas, Marija (1956). The Prehistory of Eastern Europe. Part I: Mesolithic, Neolithic and Copper Age Cultures in Russia and the Baltic Area. American School of Prehistoric Research, Harvard University Bulletin No. 20. Cambridge, MA: Peabody Museum.
• Gimbutas, Marija & R. Ehrich (1957). COWA Survey and Bibliography, Area – Central Europe. Cambridge: Harvard University.
• Gimbutas, Marija (1958). Ancient symbolism in Lithuanian folk art. Philadelphia: American Folklore Society, Memoirs of the American Folklore Society 49.
• Gimbutas, Marija (1958). Rytprusiu ir Vakaru Lietuvos Priesistorines Kulturos Apzvalga [A Survey of Prehistory of East Prussia and western Lithuania]. New York: Studia Lituaica I.
• Gimbutas, Marija & R. Ehrich (1959). COWA Survey and Bibliography, Area 2 – Scandinavia. Cambridge: Harvard University.
• Gimbutas, Marija (1963). The Balts. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 33.
• Gimbutas, Marija (1965). Bronze Age cultures in Central and Eastern Europe. The Hague/London: Mouton.
• Gimbutas, Marija (1971). The Slavs. London : Thames and Hudson, Ancient peoples and places 74.
• Gimbutas, Marija (1974). Obre and Its Place in Old Europe. Sarajevo: Zemalski Museum. Wissenchaftliche Mitteilungen des Bosnisch-Herzogowinischen Landesmuseums, Band 4 Heft A.
• Gimbutas, Marija (1974). The Gods and Goddesses of Old Europe, 7000 to 3500 BC: Myths, Legends and Cult Images. London: Thames and Hudson.
• Gimbutas, Marija (1981). Grotta Scaloria: Resoconto sulle ricerche del 1980 relative agli scavi del 1979. Manfredonia: Amministrazione comunale.
• Gimbutienė, Marija (1985). Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. Vilnius: Mokslas.
• Gimbutas, Marija (1989). The Language of the Goddess: Unearthing the Hidden Symbols of Western Civilization. San Francisco: Harper & Row.
• Gimbutas, Marija (1991). The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe. San Francisco: Harper.
• Gimbutas, Marija (1992). Die Ethnogenese der europäischen Indogermanen. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, Vorträge und kleinere Schriften 54.
• Gimbutas, Marija (1994). Das Ende Alteuropas. Der Einfall von Steppennomaden aus Südrussland und die Indogermanisierung Mitteleuropas. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft.
• Gimbutas, Marija, edited and supplemented by Miriam Robbins Dexter (1999) The Living Goddesses. Berkeley/Los Angeles: University of California Press.

Straipsniai:

• 1960: „Culture Change in Europe at the Start of the Second Millennium B.C. A Contribution to the Indo-European Problem“, Selected Papers of the Fifth International Congress of Anthropological and Ethnological Sciences. Philadelphia, September 1–9, 1956, ed. A. F. C. Wallace. Philadelphia: University of Philadelphia Press, 1960, pp. 540–552.
• 1961: „Notes on the chronology and expansion of the Pit-grave culture“, L’Europe à la fin de l’Age de la pierre, eds., J. Bohm & S. J. De Laet. Prague: Czechoslovak Academy of Sciences, 1961, pp. 193–200.
• 1963: „The Indo-Europeans: archaeological problems“, American Anthropologist 65 (1963): 815–836.
• 1970: „Proto-Indo-European Culture: The Kurgan Culture during the Fifth, Fourth, and Third Millennia B.C.“, Indo-European and Indo-Europeans. Papers Presented at the Third Indo-European Conference at the University of Pennsylvania, ed. George Cardona, Henry M. Hoenigswald & Alfred Senn. Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 1970, pp. 155–197.
• 1973: „Old Europe c. 7000–3500 BC: The Earliest European Civilization Before the Infiltration of the Indo-European Peoples“, Journal of Indo-European Studies (JIES) 1 (1973): 1–21.
• 1977: „The First Wave of Eurasian Steppe Pastoralists into Copper Age Europe“, JIES 5 (1977): 277–338.
• „Gold Treasure at Varna“, Archaeology 30, 1 (1977): 44–51.
• 1979: „The Three Waves of Kurgan People into Old Europe, 4500–2500 BC“, Archives suisses d’anthropologie genérale. 43(2) (1979): 113–137.
• 1980: „The Kurgan wave #2 (c.3400–3200 BC) into Europe and the following transformation of culture“, JIES 8 (1980): 273–315.
• „The Temples of Old Europe“, Archaeology 33(6) (1980): 41–50.
• 1980–81: „The transformation of European and Anatolian culture c. 4500–2500 B.C. and its legacy“, JIES 8 (I-2), 9 (I-2).
• 1982: „Old Europe in the Fifth Millennium B.C.: The European Situation on the Arrival of Indo-Europeans“, The Indo-Europeans in the Fourth and Third Millennia BC, ed. Edgar C. Polomé. Ann Arbor: Karoma Publishers, 1982, pp. 1–60.
• „Women and Culture in Goddess-oriented Old Europe“, The Politics of Women’s Spirituality, ed. Charlene Spretnak. New York: Doubleday, 1982, pp. 22–31.
• „Vulvas, Breasts, and Buttocks of the Goddess Creatress: Commentary on the Origins of Art“, The Shape of the Past: Studies in Honor of Franklin D. Murphy, eds. Giorgio Buccellati & Charles Speroni. Los Angeles: UCLA Institute of Archaeology, 1982.
• 1985: „Primary and Secondary Homeland of the Indo-Europeans: Comments on Gamkrelidze–Ivanov Articles“, JIES 13(1–2) (1985): 185–202.
• 1986: „Kurgan Culture and the Horse“, critique of the article „The 'Kurgan Culture', Indo-European origins and the domestication of the horse: a reconsideration“ by David W. Anthony (same issue, pp. 291–313), Current Anthropology 27(4) (1986): 305–307.
• „Remarks on the ethnogenesis of the Indo-Europeans in Europe“, Ethnogenese europäischer Völker, eds. W. Bernhard & A. Kandler-Palsson. Stuttgart / New York: Gustav Fische Verlag, 1986: 5–19.
• 1987: „The Pre-Christian Religion of Lithuania“, La Cristianizzazione della Lituania. Rome, 1987.
• „The Earth Fertility of old Europe“, Dialogues d’histoire ancienne, vol. 13, no. 1 (1987): 11–69.
• 1988: „A Review of Archaeology and Language by Colin Renfrew“, Current Anthropology 29(3) (Jul 1988): 453–456.
• „Accounting For a Great Change, critique of Archaeology and Language by C. Renfrew“, London Times Literary Supplement (Jun 24–30), 1988, p. 714.
• 1990: „The Social Structure of the Old Europe. Part II“, JIES 18 (1990): 225–284.
• „The Collision of Two Ideologies“, When Worlds Collide: Indo-Europeans and Pre-Indo-Europeans, eds. T. L. Markey & A. C. Greppin. Ann Arbor (MI): Kasoma, 1990, pp. 171–178.
• „Wall Paintings of Çatal Hüyük, 8th–7th Millenia B.C.“, The Review of Archaeology, 11(2) (1990): 1–5.
• 1992: „The Chronologies of Eastern Europe: Neolithic through Early Bronze Age“, Chronologies in Old World Archaeology, vol. 1, ed. R. W. Ehrich. Chicago, London: University of Chicago Press, 1992, pp. 395–406.
• 1993: „The Indo-Europeanization of Europe: the intrusion of steppe pastoralists from south Russia and the transformation of Old Europe“, Word 44 (1993): 205–222.

Įvertinimas

Joseph Campbell ir Ashley Montagu Marijos Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus prilygino Rozetės akmens atradimui Egipto hieroglifų iššifravimui.

2003 m. režisierė Donna Read ir neopagonizmo autorius ir aktyvistas Starhawk išleido bendrą dokumentinį filmą apie M. Gimbutienės gyvenimą ir veiklą „Signs Out of Time“. Filme nagrinėjamos Gimbutas teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi.

Nuorodos

• Apie M. Gimbutienę
• Apie M. Gimbutienės tėvą
• Virtuali paroda, skirta Marijos Alseikaitės-Gimbutienės 90-osioms gimimo metinėms – I dalis
• Virtuali paroda, skirta Marijos Alseikaitės-Gimbutienės 90-osioms gimimo metinėms – II dalis