Konrado kavinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
„Konrado kavinė“
Senajame grindinyje – „Tulpės“ plytelė (2012)

„Konrado kavinė“
54°53′49″ š. pl. 23°54′55″ r. ilg. / 54.89694°š. pl. 23.91528°r. ilg. / 54.89694; 23.91528 (Konrado kavinė)Koordinatės: 54°53′49″ š. pl. 23°54′55″ r. ilg. / 54.89694°š. pl. 23.91528°r. ilg. / 54.89694; 23.91528 (Konrado kavinė)
Vieta Laisvės alėja 45, Kaunas
Statusas perdarytas
Architektas Teodoras Helmholcas
Jonas Virakas
Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas
Atidarymas 1862 m.
Uždarymas 2003 m.
Paskirtis kavinė
Aukštų sk. 2

Konrado kavinė, buvusi Tulpė – menininkų kavinė prieškariniame Kaune, Laisvės al. 45, pavadinta savininko Makso Konrado vardu. Kavinė, pokario metais pakeitusi pavadinimą į „Tulpės“, iš viso gyvavo apie 140 metų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1850 m. kolegijos sekretorius Aleksejus Dubenkinas pastatė mūrinį dviejų aukštų namą. Darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos architektas Teodoras Helmholcas. Kavinė šiame pastate atidaryta 1862 m. vietoj nuo 1852 m. čia veikusios cukrainės. 1920 m. dalį pirmojo aukšto šiame pastate užėmė brolių Leonido ir Makso Konradų kavinė-cukrainė. 1938 m. kavinė rekonstruota. Trečiajame XX a. dešimtmetyje ši įstaiga turėjo dvi patalpas ir kambarį patefonui. Ketvirtajame dešimtmetyje, po rekonstrukcijos, ji tapo erdvesnė, prašmatnesnė, pasipuošė fontanėliu ir gipsine mergaitės statula – skulptoriaus Broniaus Pundziaus kūriniu.

„Tulpės“ kavinę menanti plytelė
Rekonstruotame grindinyje „Tulpės“ plytelės neliko (2019 m. rugsėjis)

Tarpukariu „Konrado“ kavinę mėgo Kauno inteligentija, ypač menininkai. „Konrade” lankytojų netrūko: visus viliojo patogi vieta prestižinėje miesto vietoje ir skani, nebrangi juoda kava. Menininkai rinkdavosi dažniausiai tarp 12 ir 15 valandų. Čia buvo dalijamasi dienos naujienomis, išsakomos asmeninės nuomonės, karštai ir gaivališkai kritikuojami kai kurie valdžios poelgiai. Nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo pirmasis stichiškai atsiradęs lietuvių kultūros, meno ir spaudos atstovų neoficialaus bendravimo bei traukos centras, turėjęs pretenzijų į analogiją su Paryžiaus „Rotonda“ bei Krokuvos „Žaliuoju balionėliu“. Vadinamieji muzikos seansai buvo itin mėgstami publikos ir „Kondrade“, ir kitose panašiose Kauno įstaigose: „Metropolyje“, „Versalyje“, „Lozanoje“, „Monikoje“, „Aldonoje“, „Rambyne“, „Centraliniame restorane“, „Pale-Ale“, „Božegraikoje“. Į ją rinkdavosi įvairių pažiūrų ir skirtingų kartų rašytojai, dailininkai, teatralai, muzikai, žurnalistai (Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Juozas Keliuotis, Petras Cvirka, Liudas Truikys ir kt.). Konrado kavinėje grojo gyva muzika. Čia romansus traukdavo Aleksandras Vertinskis, grodavo Danieliaus Pomeranco orkestras. Konrado kavinėje plėtojosi šio kultūrinio luomo diskusinė atmosfera, mezgėsi pažintys ir ilgalaikiai kontaktai.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po karo, 19481949 m., „Tulpe“ pavadintos kavinės interjeras buvo pertvarkytas pagal Jono Virako projektą. 1961 m. interjeras vėl atnaujintas, patalpos praplėstos. Projekto autoriai Vytautas Dičius ir Algimantas Mikėnas. Istoriniame „Konrado kavinės” pastate neliko nei autentiškos materijos, nei dvasios. Tarpukario bohemos simboliu vadinta Makso Konrado kavinė, sovietmečiu buvusi „Tulpe“, 2003 m. buvo pertvarkyta į šiuolaikišką drabužių parduotuvę „Mango“, vėliau – kitas panašias įstaigas. Pagal seno-naujo santykio principą sukurtas vientisas, naktį apšviečiamas fasadas, interjeras – sterili balta drabužių parduotuvės dvasia. Sovietmečio „Tulpė“ neteko miesto menines įžymybes buriančių funkcijų vaidmens.

„Tulpės“ įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvusios kavinės atminimas įamžintas alėjos grindinio plytelėje.[1] Pasak skulptoriaus Stasio Žirgulio, „Tulpei“ išnykus Kauno visuomenė aršiai diskutavo ir kritikavo tuometę miesto valdžią, kad ji leido sunaikinti istorinę kavinę. Kuriant istorinio pastato atnaujinimo projektą kilo mintis bent kaip nors įamžinti faktą apie „Tulpę“. Taip plytelės su užrašu „Tulpė“ idėjos autoriais tapo architektas Rimas Adomaitis ir skulptorius Kęstutis Lanauskas.[2] Plytelė pagaminta iš juodo granito su subtilaus šrifto užrašu. Savivaldybės ir paveldosaugininkų sudaryta komisija tada palankiai įvertino pastato atnaujinimo ir plytelių įrengimo alėjoje projektą. 2018-2019 m. keičiant alėjos grindinį, plytelė su užrašu „Tulpė“ buvo išimta ir padėta saugojimui.[2] Skelbiama, kad idėja palikti ženklą apie „Tulpę“ yra gyva, todėl tikimasi, kad juodoji plytelė gali būti padėta į naująją granito dangą.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]