Stasys Ušinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stasys Ušinskas
Gimė: 1905 m. liepos 20 d.
Pakruojis
Mirė: 1974 m. birželio 14 d. (68 metai)
Kaunas
Veikla: dailininkas, vitražistas, scenografas, pedagogas, lėlininkas

Stasys Ušinskas (1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje1974 m. birželio 14 d. Kaune, palaidotas Romainių kapinėse) – Lietuvos dailininkas, vitražistas, scenografas, pedagogas, lėlininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė akmenskaldžio šeimoje. 19091918 m. gyveno emigracijoje JAV. Baigė Šiaulių gimnaziją. 19251929 m. Kauno meno mokykloje studijavo tapybą. Po 1929 m. mokinių streiko pašalintas iš mokyklos. Netrukus, paskatintas Justino Vienožinskio ir Juozo Mikėno, išvyko studijuoti į Paryžių.

1929–1931 m. mokėsi Paryžiaus aukštojoje taikomojo ir dekoratyvinio meno mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers). 19301931 m. lankė Moderno akademiją (Académie de l’Art Moderne). Viena iš dėstytojų buvo žymi dailininkė Aleksandra Ekster. Diplominiam darbui pasirinko dekoracijų ir kostiumų projektą Sofoklio tragedijai „Karalius Edipas“ bei Šekspyro dramai „Otelas“.

1931 m. grįžęs į Lietuvą surengė pirmąją personalinę parodą Kaune ir Šiauliuose. Valstybės teatro režisierius Andrius Oleka-Žilinskas susidomėjo S. Ušinsko scenografija ir pakvietė jį dirbti į teatrą. Nuo 1932 m. apipavidalino spektaklius dramos, operos ir baleto teatruose. 19341940 m. Kauno meno mokykloje dėstė monumentaliąją tapybą (vitražą ir scenografiją), nuo 1935 m. vadovavo dekoratyvinės tapybos studijai.

1940–1954 m. vadovavo (su pertraukomis) monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos katedrai Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute ir Lietuvos SSR dailės institute Vilniuje. 1946 m. suteiktas profesoriaus vardas. 19551970 m. Kauno politechnikos instituto, nuo 1970 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto profesorius. 1972 m. apdovanotas LSSR valstybine premija.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atminimo lenta ant namo S.Daukanto g. Kaune

Apipavidalino Valstybės teatro spektaklius, Kaune įsteigė vitražų dirbtuvę, bandė naujas technologijas, sukūrė įsimintinų istorinių, tautinės tematikos vitražų, monumentalių pano ir molbertinės tapybos kūrinių.

1936 m. įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. – pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. Pusei metų išvykęs į JAV, 1937 m. Niujorke surengė personalinę parodą, porai spektaklių Brodvėjaus teatre sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles, plafoną „Muzika“.

Karo ir pokario laikotarpiu dirbo monumentaliosios dailės, ypač vitražo ir meninio stiklo srityje. Nuo 1950 m. pradėjo mokslinius-techninius eksperimentus su vitražais, sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą, Lietuvoje pirmasis pradėjo kurti veidrodinius ir blokinius vitražus. Jo vitražai puošė Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (K. Donelaičio 8). Antrojo pasaulinio karo metais – Šančių, Mažąją Kristaus prisikėlimo ir kitas Lietuvos bažnyčias, vėliau – visuomeninius pastatus Maskvoje, Ukrainoje, Armėnijoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]