Spygliuočių miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rytų Sibiro taiga
Pušynas Himalajuose

Spygliuočių miškai – miškai, kuriuose vyrauja spygliuočių medžių medynai. Kartais gali būti su didesne ar mažesne lapuočių medžių rūšių priemaiša. Paplitę beveik visuose žemynuose, daugiausia Šiaurės pusrutulio subarktinio ir vidutinių platumų klimato juostose. Dažnai sudaro didelius miškų masyvus. Pagrindinis spygliuočių miškų arealas vadinamas taiga. Ji driekiasi per visą šiaurinę Euraziją bei Šiaurės Ameriką. Piečiau spygliuočių medynai dažnai auga pramaišiui su lapuočiais, daug kur sudaro mišrius miškus. Atogrąžų kraštuose spygliuočių miškai veši daugiausia kalnuose.

Pagal lajos tankumą spygliuočiai miškai skirstomi į tamsiuosius (sudaro eglės, kėniai, cūgos) ir šviesiuosius (maumedžiai, pušys, kedrai, sekvojos).[1] Taigoje auga daugiausia eglės, pušys, kėniai ir maumedžiai. Rytų Sibire vyrauja maumedynai bei žemųjų pušų sąžalynai, Šiaurės Amerikoje būdingiausios rūšys – juodoji eglė, baltoji eglė, balzaminis kėnis, amerikinis maumedis, suktaspyglė pušis, kanadinė cūga. Ypač įvairūs vakarinės žemyno dalies medynai (vyrauja sitkinė eglė, didžioji pocūgė). Atogrąžose paplitę daugiausia pušynai, o Pietų Amerikos pietuose (Patagonijoje) veši araukarijų, kiparisinių ficrojų miškai, Australijai būdingi podokarpų medynai.[2]

2017 m. Lietuvoje spygliuočiai miškai užėmė 55,6 % bendro miškų ploto (pušynai 34,6 %, eglynai 20,9 %).[3] Labiausiai paplitę Pietryčių Lietuvoje ir Žemaitijoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Antanas Juodvalkis. spygliuočių miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. Хвойные леса // Лесная энциклопедия / Гл. редактор Г. И. Воробьёв. – М.: Сов. энциклопедия, 1986. – Т. 2. – 631 с.
  3. [1]