Kamerūno istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Beninas-orn.jpg
Benino civilizacija
Nok kultūra
Senieji kultūros židiniai:
Ifė, Nri, Tado, Bonas
XIV-XVII a.:
Benino imperija,
Akanų, Gbe, Jorubų, Igbų, Ibibijų valstybės
Imperijos XVII-XIX a.:
Ašantis, Dahomėja, Ojas, Kalabaras, Aro
Kolonijos XIX-XX a.:
Prancūzijos Vakarų Afrika, Britų Aukso Krantas, Britų Nigerija, Togolandas, Kamerūnas
Nepriklausomybė:
Liberija, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Togas, Beninas, Nigerija, Kamerūnas
Benino civilizacijos regionai:
Grūdų k., Dramblio kaulo k., Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, Igala, Idoma, Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, Bamendos savanos, Dualai

Kamerūno istorija apima laikotarpį nuo senovės iki dabartinių laikų.

Senovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji Kamerūno gyventojai buvo bakai (pigmėjai). Jie vis dar gyvena šalies rytinėse ir pietinėse provincijose. Bantai iš Kamerūno kalnų išsikraustė prieš atvykstant kitiem užkariautojams. Mandaros karalystė atsirado Mandaros kalnuose apie 1500 m. ir statė įtvirtintas konstrukcijas, kurių paskirtis nežinoma. Aro konfederacija iš Nigerijos galėjo veikti vakariniame Kamerūne dėl migracijos XVIII–XIX a.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje fulbiai, musulmonai klajokliai iš Vakarų Sahelio, užėmė Šiaurės Kamerūną ir išvijo ne musulmonus.

Nors portugalai atvyko į Kamerūną dar XVI a., maliarija neleido kurtis didesnėms europiečių gyvenvietėms iki XIX a. aštunto dešimtmečio, kai atsirado chininas. Europiečiai prekiavo pajūryje, pirko vergus. Šiaurinė šalies dalis priklausė musulmonų vergų prekybos tinklui. Vergų prekyba smuko XIX a. vidury, o amžiaus pabaigoje atvyko misionieriai, kurie iki šiol vaidina svarbų vaidmenį Kamerūne.

Kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1884 m. liepos 5 d. Kamerūnas tapo Vokietijos kolonija su sostine Buėja, vėliau Jaundė.

Vokiečiai daug investavo šalyje, nutiesė daug geležinkelių. Kamerūne atsirado daug ligoninių, įskaitant dvi dideles Dualoje, kurių vienoje gydytos tropines ligos. Vietiniai nelabai norėjo dirbti tuose projektuose, tad vokiečiai įvedė nepopuliarų priverstinį darbą. Jesko von Puttkamer buvo pašalintas iš gubernatoriaus posto dėl blogo elgesio su vietiniais. 1911 m. Feso sutartimi po Agadiro krizės Prancūzija perdavė Vokietijai 300 000 km² Prancūzijos Pusiaujo Afrikos, o manais gavo nedidelę teritorija dabartiniame Čade.

Per Pirmą pasaulinį karą britai įsiveržė į Kamerūną iš Nigerijos 1914. Paskutinė vokiečių tvirtovė pasidavė 1916 m. vasarį. Po to šalį pasidalino britai ir prancūzai 1919 m. birželio 28 d. Prancūzija gavo didesnę teritoriją, nes jiems buvo grąžinta vokiečiams atiduota teritorija. Prancūzai savo Kamerūną valdė iš Jaundės, o britai savąjį iš Lagoso. Vokiečių valdininkai kontroliavo pietvakarinę pakrantę.

Kelias į nepriklausomybę (1955-1960 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. gruodžio 18 d. uždrausta Kamerūno Liaudies Sąjunga, kurios dauguma narių buvo bamilekiai ir basai, pradėjo ginkluotą kovą už nepriklausomybę prieš prancūzus. Šis sukilimas susilpnėjęs tęsėsi net po nepriklausomybės iki 1961 m.[1] Per konfliktą žuvo nuo tūkstančių iki šimtų tūkstančių žmonių.

Parlamento rinkimai buvo 1956 m. gruodžio 26 d., Nacionalinis susirinkimas Kamerūną paskelbė valstybe 1957 m. balandžio 16 d., po to paprašė nepriklausomybės iš Prancūzijos 1958 m. birželio 12 d. Prancūzijos vyriausybė spalio 19 d. pripažino, kad Kamerūnas turi tokią teisę.[2] 1958 m. spalio 24 d. Kamerūno parlamentas paskelbė, kad nuo 1960 m. sausio 1 d. jis bus nepriklausomas. 1958 m. gruodžio 15 d. JTO priėmė Prancūzijos notą apie būsimą Kamerūno nepriklausomybę.

Po nepriklausomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ahidjo Amerikoje 1982 m.

1960 m. sausio 1 d. atsirado Kamerūno respublika. Po Gvinėjos tai buvo antra prancūzų kolonija į pietus nuo Sacharos gavusi nepriklausomybę. 1961 m. spalio 1 d. musulmoniška Britų Kamerūno dalis balsavo už prijungimą prie Nigerijos, o krikščioniškoji - prie Kamerūno. Taip atsirado Kamerūno federacinė respublika, nes buvusios britų ir prancūzų valdos išlaikė dideles autonomijas. Ahmadou Ahidjo, gavęs prancūzišką švietimą fuldžis, tapo Kamerūno prezidentu 1961 m. ir uždraudė visas politines partijas išskyrus savo 1966 m. Jis sėkmingai užbaigė Kamerūno Liaudies Sąjungos sukilimą, paskutinį svarbų jos vadą pagavo 1970 m. Nauja konstitucija panaikino federaciją 1972 m., atsirado Vieninga Kamerūno respublika.

Ahidjo režimas buvo autoritariškas, bet ne toks charizmatiškas kaip kitų Afrikos lyderių. Kadangi jis nevykdė antivakarietiškų politikų, šalis buvo stabilesnė ekonomiškai ir politiškai nei dauguma kitų žemyne.

Ahidjo atsistatydino 1982 m. Konstituciškai prezidentu tapo premjeras Paul Biya iš beti-pahuinų. Ahidjo gailėjosi dėl savo įpėdinio parinkimo, bet jo pasekėjai nesugebėjo nuversti prezidento 1984 m. Biya laimėjo vieno kandidato rinkimus 1983 ir 1984 m., kai šalis vėl buvo pavadinta Kamerūno respublika. Biya išsilaikė valdžioje, jo partija Kamerūno Liaudies Demokratinis judėjimas laimėjo daugpartinius rinkimus 1992, 1997 ir 2004 m.

Nepaisant demokratinių reformų 1990 m., kai buvo atkurta daugpartinė sistema, valdžia išliko prezidento ir mažo jo partijos narių, kurių dauguma iš jo genties, rato rankose. Biya buvo perrinktas 1992 m. spalio 11 d., nors rinkimuose buvo daug pažeidimų. Oficialiais duomenimis Biya gavo 39 proc. balsų, o John Fru Ndi, pasisskelbęs prezidentu prieš galutinius rezultatus, 35 proc. 1992 m. kovo 1 d. parlamento rinkimai buvo laikomi skaidriais, nors daug opozicijos partijų juos baikotavo. Nors opozicinės partijos turėjo daugumą vietų (92 iš 180) parlamente, pagal 1992 m. konstituciją prezidentas turėjo daugiau galių, o parlamentas - mažiau svertų.

Paul Biya

Po rinkimų kilo neramumai, nes daugelis laikė Ndi jų nugalėtoju. Metų pabaigoje Ndi ir jo rėmėjai buvo namų arešte, Biya juto tarptautinį spaudimą dėl didėjančio valstybės smurto. 1993 m. jis pradėjo rengti naują konstituciją. 1994 m. 16 opozicijos partijų suformavo bloką, kuriam vadovavo Ndi socialdemokratai, siekti konstitucijos ir rinkimų reformų. 1995 m. Biya buvo perrinktas savo partijos vadu. Gruodį Nacionalinis susirinkimas įvedė konstitucijos reformas, kurios apribojo prezidento galias ir jo valdymo laikotarpį. Šalyje prasidėjo streikai, kai Biya joms pasipriešino.

1997 m. gegužę parlamento rezultatus panaikino Aukščiausiasis teismas dėl sukčiavimo. Opozicija boikotavo prezidento rinkimus spalį, kuriuose Biya teigė gavęs 93 proc. balsų. Transparency International paskelbė Kamerūną labiausiai korumpuota šalim pasaulyje 1998 m.

2002 m. parlamento rinkimus opozicija paskelbė suklastotus. Aukščiausiasis teismas panaikino rezultatus keliose rinkimų apylinkėse. Juos laimėjo prezidento partija. Biya buvo perrinktas 2004 m. Jo gimtoje provincijoje nuo 2006 m. girdisi reikalavimai padidinti prezidento kadencijų skaičių. Kilo studentų riaušės, opozicija pareiškė, kad priešinsis, jei Biya bandys išlikti valdžioje.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]