Pereiti prie turinio

Vakarų Sacharos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vakarų Sacharos žemėlapis

Vakarų Sacharos istorija – Vakarų Sacharos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Priešistorė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki šių dienų yra mažai žinoma apie Vakarų Sacharos priešistorę. Tačiau yra manoma, kad šalies pietuose gyveno žmonės, kurie užsiiminėjo medžiokle ir gyvulių ganymu. Tai buvo negroidų ir berberų gentys.[1] Be to, kai kuriose vietose gyveno berberai, užsiimantys žemdirbyste. Apie 2500 m. pr. m. e. prasidėjo laipsniškas dykumėjimo procesas, kuris privertė žemdirbius palikti savo žemės plotus.

Apie IV amžių pr. m. e. tarp Vakarų Sacharos ir Europos vyko prekyba. Be to, romėnai irgi palaikė tam tikrus ryšius su Sacharos tautomis.

Ikikolonijinis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arabų gentys atvyko į Magribą 647 m. ir pasiekė Atlanto vandenyną 680-aisias m. 681 m. arabų gentys pasiekė Draa upės slėnį. Šios gentys pradėjo karines ekspedicijas prieš berberų tautas ir paversdavo berberus savo vergais. Jų karinės pergalės užtikrino arabų prekybininkams judėjimo laisvę Vakarų Sacharoje.[2]

Visgi berberų tautos sudarė stiprią opoziciją arabų gentims ir dėl to arabų lyderiai nutarė užmegzti prekybos ir kultūros ryšius su vietiniais gyventojais.[3] Šiuo būdu arabams pavyko pagerinti santykius su berberais ir išpopuliarinti savo religiją. Jau VIII amžiuje didelė dalis berberų priėmė islamą.

Arabų genčių (beduinų) atvykimas į Vakarų Sacharą reiškė jos arabizaciją. Arabai aktyviai skleidė savo religiją ir susimaišė su Sacharoje gyvenančiomis tautomis.[4] Tai reiškė, kad greitai po arabų genčių atvykimo, visa šiaurės Afrika pradėjo išpažinti islamą. Be to, atvykusios gentys perėmė teritorijos valdymą.

Almoravidų imperija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Almoravidų imperijos užkariavimai

XI amžiuje Vakarų Magribe buvo įkurta Almoravidų imperija, kurios žemės apėmė ir dabartinę Vakarų Sacharos teritoriją. Almoravidų dinastijos pradžią davė sanhadži (angl. Sanhaja) ir lemtuna, dvi galingos berberų gentys.[5]

Tuo metu Šiaurės ir Vakarų Sacharoje vyko aktyvi prekyba ir per Sacharą keliavo karavanai, kuriuose buvo vežamos tokios prekės kaip druska, auksas ir vergai. Prekybos maršrutų kontrolė tapo valdžios simboliu ir tapo kovos tarp įvairių genčių priežastimi. Berberų gentys, suvienytos religinio lyderio, pasipriešino esamai valdžiai ir įsteigė naują, Almoravidų, dinastiją.[6]

Iš pradžių sanhadži gentis pakvietė garsų religinį mokytoją, Abdalahą ibn Jasiną tam, kad mokytų vietinius žmones apie islamą. 1036 m. buvo nutarta, kad visa sanhadži gentis priims islamą.[7] Vėliau islamo teologas Abdalahas ibn Jasinas nuvyko pas lemtunų gentį, kur surinko daug pasekėjų. Labai greitai teologas tapo karinio aljanso lyderiu ir tai davė pradžią Vakarų Magribo užkariavimui.[8]

Jau 1059 m. Almoravidai pasiekė Atlanto vandenyno pakrantę, o vėliau ir Atlaso kalnus. Jusufas ibn Tašminas užkariavo daug žemių, kurios šiandien yra žinomos kaip Marokas, Vakarų Sachara ir Mauritanija. 1062 m. jis įkūrė Marakešo miestą, kuris tapo Almoravidų imperijos sostine. 1082 m. Almoravidai užėmė Alžyrą, o 1094 m. didelę dalį šiandieninės Ispanijos.[9] Tačiau nepaisant pergalingų mūšių, Almoravidai prarado galią ir 1147 m. po Almochadų lydimo sukilimo imperija nustojo egzistuoti.

XIII–XIV amžius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Almoravidų imperijos laikais profesionalūs kariai pradėjo vienytis ir formuoti savo gentis. Kai XIII ir XIV amžiuje, makilų arabų gentys (angl. Maqil Arab tribes) atvyko į Vakarų ir Šiaurės Afriką, šie kariai buvo labiausiai linkę į arabizaciją. Šios arabizuotos berberų gentys kontroliavo pagrindines oazių gyvenvietes Sacharoje ir suvaidino svarbų vaidmenį Sacharos vergų prekyboje. Jie nustatydavo didelį mokestį už prekių pervežimą per jų žemes, aprūpindami karavanų saugumą bei pristatydami reikiamas prekes ir kupranugarius.[reikalingas šaltinis]

Makilų arabų gentys, atvykusios XIII amžiuje, susimaišė su vietinėmis berberų gentimis, formuojant naują etninę grupę, sahravius.[10]

Kolonijinis laikotarpis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemėlapis, kuriame nurodytos pretenzijos į Afriką 1913 m., Ispanijai priklausanti Vakarų Sachara pažymėta violetine spalva

Europiečiai atvyko į Kanarų salas 1309 m., tačiau dėl vietinių gyventojų pasipriešinimo galėjo jas užimti tik 1401 m. ispanai beveik visiškai sunaikino vietinius Kanarų salų gyventojus. Todėl jau greitai, dėl nepakankamos darbo jėgos jie pradėjo ekspedicijas į Sacharos pakrantę, kur ėmė medžioti vergus. Pirma tokia ekspedicija įvyko 1405 m. ir į Kanarų salas buvo atgabenta daug sahravių. Apie šias vergų medžiokles nebuvo viešai paskelbta ir vyko po krikščioniškųjų misijų priedanga.[11]

Portugalai buvo pirmieji europiečiai, kurie įkūrė savo kolonijas Vakarų Afrikoje. Jie pradėjo nuo miesto Seuta, kuris šiandien priklauso Ispanijai, ir pasiekė Vakarų Sacharos Budžadūro miestą. Portugalai vežė iš Sacharos auksą ir juodaodžius vergus, kuriuos galėjo nupirkti iš klajoklių už kviečius ir audinius.[12]

XV a. pabaigoje Portugalija ir Ispanija pasirašė sutartį, pagal kurią žemės nuo Bužadūro iki Messos buvo įtrauktos į Ispanų įtakos zoną. Tačiau ispanai nerizikavo vykti giliau į Sacharą ir tiktai Vakarų Sacharos pakrantėje pastatė savo tvirtovę.[13]

Pašto ženklas, 1924 m.

Ispanija nesugebėjo apginti savo imperijos ir ja buvo galima lengvai manipuliuoti. XIX a. antroje pusėje galingos Europos valstybės norėjo įsigyti kolonijų Afrikoje. Šalia jų, Ispanija pasirodė silpna, pasenusi bei negalinti apginti savo interesų.[14]

Ispanijos Sachara

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ispanijos Sachara bei kitos Ispanijos ir Prancūzijos kolonijos Afrikoje

1884–1885 m. Vokietija pakvietė 14 šalių dalyvauti Berlyno konferencijoje bei susitarti dėl Afrikos teritorijų padalijimo. Nepaisant Maroko sultono Hassano I prieštaravimų, buvo nutarta, kad Vakarų Sachara atiteks Ispanijai.

1884 m. Ispanija nustatė savo protektoratą virš Vakarų Sacharos pakrantės nuo Bužadūro iki Nuadibu kyšulio. Nuo to laiko Vakarų Sachara buvo vadinama Ispanijos Sachara. Ispanai pradėjo plėtoti prekybos ryšius ir dislokavo Ispanijos Sacharoje savo karines pajėgas.

Kol nebuvo pasirašyta sutartis tarp Ispanijos ir Prancūzijos XX a. pradžioje, teritorijų ribos nebuvo aiškiai apibrėžtos. Vėliau, 1924 m. Ispanija išplėtė savo kontroliuojamą teritoriją ir prijungė Sagiją el Hamrą (šiaurėje) ir Rio de Orą (pietuose) prie Ispanijos Sacharos.

Vietinių Vakarų Sacharos gyventojų, sahravių, maištai trukdė Ispanijos pajėgoms kontroliuoti savo provincijos teritoriją. 1956–1958 m. įvykęs sukilimas buvo vienas reikšmingiausių Ispanijos Sacharos įvykių. Sukilimą inicijavo Maroko remiama Išsilaisvinimo armija. Tačiau po intensyvios kovos Ispanai, Prancūzijos pajėgų padedami, atgavo provincijos kontrolę.[15]

Kelias į nepriklausomybę

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palaipsniui regione augo nacionalinės ir antikolonialinės nuotaikos, kurios nulėmė partizanų karo pradžią. 1970-aisiais metais vietiniai Sacharos gyventojai, sahraviai, klajoklių tauta, pradėjo aktyvų pasipriešinimą prieš Ispanus.[16] 1973 m. gegužės 10 d. buvo įsteigtas Polisario frontas, kuris įsitvirtino kaip vienintelis Sacharos tautos atstovas.[17]

1975 m. spalio mėn. Tarptautinis Teisingumo Teismas atmetė Maroko ir Mauritanijos teritorinius reikalavimams į Vakarų Sacharą ir pripažino Sacharos gyventojų teisę į apsisprendimą. Ispanija sutiko surengti referendumą, kad Sacharos gyventojai galėtų patys nuspręsti dėl savo likimo.[18]

Madrido sutartis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vakarų Sacharos žemėlapis, kuriame raudona linija nurodo Maroko sieną, dalijančią Vakarų Sacharą į dvi dalis: Maroko ir Polisario kontroliuojamas teritorijas

Tačiau jau lapkričio mėn. Marokas pradėjo 300 000 marokiečių Žaliąjį maršą į Vakarų Sacharą. Po šių įvykių Ispanija pradėjo derybas su Maroku ir Mauritanija dėl naujo Vakarų Sacharos statuso. 1975 m. lapkričio 14 d. buvo pasirašyta Madrido sutartis, kuri padalijo Vakarų Sacharą į dvi dalis. Marokui atiteko du trečdaliai regiono, o Mauritanijai vienas trečdalis. Madrido sutartis baigė Ispanijos kolonijinę valdžią Vakarų Sacharoje.[19]

Tačiau nacionalistiškai nusiteikęs Polisario, nepatenkintas, kad trečios valstybės sprendžia Vakarų Sacharos ateitį, 1976 m. vasario 27 d. paskelbė Sacharos Arabų Demokratinės Respublikos įkūrimą. O pirmoji nepriklausomos Vakarų Sacharos vyriausybė buvo paskelbta jau kovo 4 d.

1978 m. rugpjūčio mėn. Mauritanijoje įvyko valstybės perversmas ir nauja vyriausybė pasirašė taikos sutartį su Polisario ir atsisakė visų teritorinių pretenzijų į Vakarų Sacharą. Tačiau Marokas su tuo nesutiko ir užėmė Mauritanijai pagal Madrido sutartį skirtą sritį Vakarų Sacharoje.[20]

1980-aisiais metais Maroko armija iš smėlio pastatė Maroko sieną, kuri tęsėsi 2700 km ir padalijo Vakarų Sacharos teritoriją į Maroko kontroliuojamus plotus, įskaitant Al Ajuną ir į Polisario kontroliuojamą teritoriją. Marokiečių kontroliuojama teritorija yra daug didesnė, be to jų teritorijoje yra didelė fosfatų kasykla ir žuvingi Atlanto vandenyno vandenys.[21]

Alžyras, kuris nenorėjo Maroko sustiprėjimo, leido pabėgėliams iš Vakarų Sacharos įsikurti savo pietinėje šalies dalyje, mieste Tindouf. Iki šiandien Tindoufe yra įsikūrusi pagrindinė Polisario būstinė.

Iki 1991 m. Polisario vadovavo partizaniniam karui prieš Maroką.[22]

Referendumas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. balandžio mėn. Jungtinės Tautos pradėjo MINURSO misiją (Jungtinių Tautų misiją už referendumą Vakarų Sacharoje). Ši misija turėjo įgyvendinti taikos planą pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją. 1991 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų tarpininkavimo dėka buvo paskelbtos paliaubos.[23]

Taikos plane buvo numatytas pereinamasis laikotarpis, po kurio 1992 m. sausio mėn. turėjo įvykti referendumas. Vakarų Sacharos gyventojai turėjo pasirinkti tarp nepriklausomybės ir integracijos su Maroku. Tačiau pereinamasis laikotarpis taip ir nebuvo baigtas, nes sunku buvo nustatyti, kas iš tikrųjų priklausė sahraviams ir turėjo teisę balsuoti.

Po 1975 m. Maroko vyriausybė skatino marokiečius įsikurti Vakarų Sacharos teritorijoje, nes norėjo, kad jie gautų teisę į balsavimą referendume dėl Vakarų Sacharos teritorijos ateities. Tačiau Polisario nenorėjo pripažinti marokiečių, kurie apsigyveno Vakarų Sacharoje po Žaliojo maršo, teisę į balsavimą.[24]

1996 m. gegužės mėn. identifikavimo procesas buvo sustabdytas ir civiliniai MINURSO darbuotojai paliko Vakarų Sacharą. Pasiruošimas referendumui buvo pristabdytas. Šalyje pasiliko tik karinis personalas paliaubų prižiūrėti.[25]

Bakero planas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deryboms tarp Polisario ir Maroko vadovavo Jungtinių Tautų specialusis pasiuntinys Jamesas Bakeris. Jos vyko Londone, Lisabonoje ir Hiustone (1997 m.) ir vėl Londone (2000 m.). Derybų metu buvo susitarta dėl karo belaisvių paleidimo, elgesio kodo referendumo metu bei buvo pripažintas Jungtinių Tautų autoritetas pereinamojo laikotarpio laiku. Tačiau nebuvo nustatyta, kas galės balsuoti referendume. Vėliau derybos vyko Berlyne ir Ženevoje (2000 m.), tačiau kompromiso surasti nepavyko. 2001 m. Jamesas Bakeris pasiūlė „Preliminarų susitarimą“, žinoma kaip Trečią kelią (angl. Third Way). Šis planas numatė sahravių autonomiją Maroko sudėtyje, referendumą po ketverių metų pereinamojo laikotarpio ir balsavimo teisių užtikrinimą marokiečių naujakuriams gyvenantiems Vakarų Sacharoje daugiau nei metus.[26]

Tokį pasiūlymą atmetė Polisario ir Alžyras. Tada, 2003 m. liepos mėn. Jungtinės Tautos pasiūlė kitą kompromisinį sprendimą, kad Vakarų Sachara taps pusiau autonominiu regionu Maroko sudėtyje, o pereinamasis laikotarpis truks penkerius metus. Po pereinamojo laikotarpio įvyks referendumas, kuriame bus balsuojama dėl Vakarų Sacharos nepriklausomybės, pusiau autonomijos arba susivienijimo su Maroku. Polisario pranešė apie savo pasirengimą priimti šį pasiūlymą, tačiau Marokas jį atmetė, remdamasis saugumo klausimu. Derybos tarp Polisario ir Maroko buvo atnaujintos 2008 m. kovo mėn. Niujorke. Jose taip pat dalyvavo Mauritanija ir Alžyras, tačiau derybos nepasiekė jokios pažangos.[27]

2009 m. sausio mėn. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki Munas paskyrė JAV diplomatą Christopherį Rossą kaip naują specialųjį Jungtinių Tautų pasiuntinį Vakarų Sacharos klausimą spręsti.[28]

Vakarų Sacharos statusas lieka neapibrėžtas, Marokas užėmė didžiąją Vakarų Sacharos dalį dar po ispanų išvykimo bei tvirtina, kad yra teisėtas teritorijos savininkas. Šiandien šioje teritorijoje daugėja žmogaus teisių pažeidimo atvejų.[29]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.37.
  2. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p. 38.
  3. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p. 39.
  4. ↑ Macharia Munene, History of Western Sahara and Spanish Colonisation, United States International University, Nairobi, p. 85.
  5. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.40.
  6. ↑ Philip Curtin (red.), African History, 1978, p. 211–212.
  7. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.40.
  8. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.40.
  9. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.40.
  10. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.41.
  11. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.45.
  12. ↑ János Besenyő, Western Sahara, Publikon Publishers, Pécs, 2009, p.45.
  13. ↑ Macharia Munene, History of Western Sahara and Spanish colonisation, United States International University, Nairobi, p. 90.
  14. ↑ Macharia Munene, History of Western Sahara and Spanish colonisation, United States International University, Nairobi, p. 90.
  15. ↑ Macharia Munene, History of Western Sahara and Spanish colonisation, United States International University, Nairobi, p. 96.
  16. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  17. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  18. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  19. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  20. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  21. ↑ http://www.economist.com/blogs/newsbook/2012/08/western-sahara
  22. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  23. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  24. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  25. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  26. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  27. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  28. ↑ http://www.bbc.com/news/world-africa-14115273
  29. ↑ http://www.economist.com/blogs/newsbook/2012/08/western-sahara

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
v • a • r
Afrikos šalių istorijos

Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vakarų_Sacharos_istorija&oldid=6885809"