Pereiti prie turinio

Aukso Krantas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Aukso krantas)
Gvinėjos įlankos regionas
Aukso krantas
Šalis Gana, Dramblio Kaulo Krantas
Tautos Akanai
Valstybės Ašanti, Denkira, Aksimas, Akvamu, Akra, Fanti ir kt.
Miestai Kotosis
Benino civilizacijos regionai:
Grūdų k., Dramblio kaulo k., Aukso k., Vergų k., Jorubalandas, Igala, Idoma, Beninas, Igbolandas, Kalabaras, Aliejaus upės, Bamendos savanos, Dualai

Aukso Krantas – Vakarų Afrikos regionas, apimantis dabartinės Ganos pietines teritorijas ir Dramblio Kaulo Kranto pietrytines teritorijas. Pradžioje šiuo vardu vadinta tik siaura pajūrio juosta, kurios smėlyje randama aukso, vėliau vardas išplėstas ir imtas naudoti taip pat šiauriau esančias teritorijas apibūdinti.

Dar gali būti vadinamas Akanalandu, kadangi visa teritorija yra apgyvendinta akanų tautų.

Teritorija išsidėstė tarp dviejų didelių Vakarų Afrikos upių, kurios formavo natūralią rytinę ir vakarinę regiono ribą. Rytuose buvo Voltos upė, už kurios prasidėjo Vergų kranto regionas. Vakaruose buvo Kamoė, už kurios prasidėjo Dramblio kaulo krantas. Regionui būdinga Gvinėjos tropinių džiunglių ekosistema.

Akanų atsikėlimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Akanai.

Pasak legendų, akanai buvo tauta, kuri atsikėlė į dabartines teritorijas žlugus senovės Ganos imperijai, kuri klestėjo Sahelio ruože. Tai sudarė prielaidas pavadinti Ganą šiuo vardu, nors teritoriškai ši valstybė neturi nieko bendro su senovės Gana.

Akanų migracija galėjo vykti apie XI a., ir minimas pirmasis akanų valdovas Asaaman. Pirmiausia jie apsistojo Bonolando regione (centrinė Gana), kur susiformavo seniausia jų tauta bonai (arba abronai, brongai). Ten buvo sukurta seniausia jų Bono valstybė, kuri XIV a., valdant Akumfi Ameyaw I, ėmė prekiauti auksu su mosių tautomis šiaurėje. Tuo būdu valstybė labai praturtėjo. Tai buvo pirmasis Akanalando civilizacijos židinys.

Tolesnė akanų migracija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akanų valstybės

Nuo XV a. buvo pastebimas akanų migravimas iš Bono tolyn į pietus ir vakarus. Šių migracijų laikais akanai išsiskaidė į atskiras tautas. Pirmiausia vyko migracijos į vakarus. Ši išeivių brongų grupė dab. Dramblio Kaulo Kranto ir Ganos pasienyje sukūrė Džiamano valstybę (1450–1895).

Migracijų į pietus, link pakrantės, metu išsiskyrė kurių svarbiausios akanų subgrupės tvi (tarp kurių buvo ir ašančiai), fante, akimai, akvapimai ir kiti. Ateiviai asimiliavo nuo seno čia gyvenusias tautas, ir tik kelete vietų pastarosios išlaikė savo pirminę kalbą ir tapatybę. Tarp jų buvo ga gentis, gyvenusi pakrantėje Akros apylinkėse.

Tuo metu, kai europiečiai kūrėsi regione iš jūros pusės, pakrantėje pradėjo kurtis daugybė vietinių afrikietiškų valstybių, kurios kontroliavo vergų prekybą. Tai buvo miestai-valstybės, kurių kai kuriems pavykdavo įgyti hegemoniją.

Seniausia vietinė valstybė buvo ga tautos Akra, įkurta XV a., kuri vėliau konkuravo su Efutu, Mankesimo, Tvifo, Aseno valstybėmis visoje pakrantėje.

Europiečių tvirtovės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gvinėjos įlankos regionai – įvairūs „krantai“

Aukso Krante europiečiai įsitvirtino jau XV a. Po to, kai 1470 m. pakrantę atrado portugalas João de Santarém, 1481 m. Diego d'Asambuja su 700 žmonių išsilaipino prie Elminos ir pastatė Šv. Jurgio tvirtovę. Olandai įsitvirtino Moryje (į rytus nuo Keip Kosto pilies) ir kitose vietose, o 1637 m. išvijo iš regiono portugalus. Anglų nuotykių ieškotojai taip pat bandė įsikurti Aukso krante, tačiau jų fortus, išskyrus Keip Kosto pilį, 1667 užėmė olandai. 1672 m. susikūrė prekybininkų Karališkoji Anglijos Afrikos Kompanija (Royal African Company), kuri įsitvirtino Vakarų Afrikoje. Kompanija šalia olandų ir danų fortų pastatė arba sutvirtino savo Dixcove, Sekondžio, Anomabo, Vinebos (Simpah), Akros ir Keip Kosto pilies fortus. Nuo 1683 iki 1720 m. nedidelę Groß Friedrichsburg koloniją čia buvo įkūręs ir Brandenburgas. 1752 m. susikūrė nauja prekybininkų Afrikos kompanija.

XVII–XVIII a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Ašanti.

Nuo XVII a. Aukso kranto istoriją labiau lėmė įvykiai šalies gilumoje ir naujos akanų migracijos. XVII a. čia įsitvirtino Denkiros valstybė. 1690 m. ji kovojo su gretimomis valstybėmis pietuose, ypač su Tvifu ir Asenu dėl priėjimo prie jūros, ir pačioje XVII a. pabaigoje įgijo hegemoniją didelėse Akanų srityse.

Tuo pat metu iškilo Akvamu valstybė. Akvamu tauta XVII a. migravo į rytus ir įsigalėjo dideliuos pajūrio plotuose. Karalius Ansa Sasraku (1660–1689) įgijo didžiausią hegemoniją. 1693 m. Akvamu užėmė Danų koloniją Akroje – Osu pilį. XVIII a. pradžioje Akvamu tapo didžiausia valstybe Aukso krante.

1670 m. Denkiros valdose aplink Kumasio miestą ėmė konsoliduotis dar viena tauta – Ašanti. Augant jų savimonei, 1701 m. įvyko lemiamas mūšis su Denkiros armija, kurią Ašanti laimėjo ir iškovojo nepriklausomybę. Taip jie pradėjo kurti naują imperiją, konsoliduodami visas smulkias valstybėles.

Jų užkariavimų metu pietuose atsirado dar viena valstybė – Akimas, kurios tauta kilo iš senosios Adansės valstybės. Akimai 1730 m. sutriuškino Akvamu, tačiau XVIII a. pabaigoje jie patys buvo nusiaubti Ašanti.

Denkiros, ir ypač Ašanti užkariavimų laikais dalis gyventojų bėgo į dar mažai kolonizuotas teritorijas, ypač vakaruose, kol pasiekė Komoės upę. Šie išeiviai tapo žinomi kaip anyi, ir vakariniame Akanalando farposte įkūrė Sanvi, Indenės karalystes. Intensyvėjant grėsmei iš rytų, dalis anyi, vadovaujami karalienės Abla Poku, persikėlė per Komoės upę, ir vykdė kolonizaciją dar toliau į vakarus. Jie tapo žinomi kaip bauliai.

Kovos su britais ir kolonija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per XVIII a. Ašanti konsolidavus visą Akanalandą, liko keletas nepriklausomų pajūrio valstybių, kurios vėliau suvaidino lemiamą vaidmenį. Pirmiausia tai buvo fante, kurie, vengdami Ašanti užkariavimo, užėmė gretimo Efutu valstybės valdovo žemes sudarė sąjungą su britais. Tuo pat metu olandai sudarė sąjungą su ašančiais.

1807 m. ašančiai užėmė fante žemes. Sudarę sąjungą su ga, 1811 m. jie dar kartą puolė fante ir dar kartą laimėjo. 1816 m. jie sutriuškino Akimą ir Akvapimą, įgydami hegemoniją visame pajūryje.

Tada įsikišo patys anglai. Per tris Anglų-ašančių karus (1823–1895) ašančius lydėjo labai permaininga sėkmė. Tačiau galiausiai paskutinis Ašanti valdovas buvo ištremtas į Seišelius, o visa šalis okupuota. 1874 m. įkurta Britų Aukso Kranto kolonija.