Kongo Respublikos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kongo istorija)
Jump to navigation Jump to search
Kongas-orn.png
Kongo civilizacija
Bantu migracija
Kongo imperija (nuo XIII a.)
Atsiskyrusios valstybės (XV-XIX a.):
Ndongo, Matamba, Loangas, Kakongas, Ngojas, Sojas, Teke, Ovimbundu
Kolonijos XVIII-XX a.:
Portugalų Vakarų Af., Portugalijos Kongas, Belgijos Kongas, Prancūzijos Kongas
XX-XXI a. karai:
Angolos, Kongo I, Kongo II
Nepriklausomybė:
Angola, Kongo Respublika, KDR

Kongo Respublikos istorija apima šalies istoriją nuo senovės iki dabartinių laikų.

Bantai ir pigmėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi šalies gyventojai yra mbučiai, giminingi pigmėjams, kurių Akmens amžiaus kultūrą prieš 2000 metų pakeitė iš šiaurės atvykę bantų geležies amžiaus kultūra. Svarbiausia iš bantų genčių regione buvo bakongai (kongai), kurie įkūrė silpnas ir nestabilias karalystes Kongo baseine. Vienos iš jų sostinė buvo Mbanza Kongas, portugalų pavadintas San Salvadoru. Dabar tai miestas Šiaurės Angoloje.

Iš sostinės vienu metu Kongai valdė beveik visą Kongo baseiną. Kongo karaliai dažnai paskirdavo savo sūnus vasalinių karalysčių valdovais. Karalystė turėjo šešias provincijas: Mbemba, Sojo, Mbamba, Mbata, Nsundi ir Mpangu. Loango karalystė šiaurėje ir Mbundu karalystė pietuose mokėjo duoklę. Rytinė siena buvo Kvangas. Kongo karalystė turėjo 3-4 mln. gyventojų, jos plotas buvo 300 000 km2. Tradicija teigia, kad jos įkūrėjas Lukena Lua Nimi apie 1400 m. užkariavo Kabungos karalystę ir įkūrė sostinę.

Portugalų tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kongo regionas atvykus pirmiems europiečiams.

Vietiniai gyventojai patyrė didelį spaudimą iš europiečių, kurių pirmieji buvo portugalai. Portugalijos karalius Žuanas II ketino palaužti Venecijos ir turkų prekybos su Aziją monopolį apiplaukiant Afriką ir tiesiogiai prekiaujant. 14821483 m. kapitonas Diogo Cão rado Kongo žiotis ir buvo pirmasis europietis apsilankęs Kongo karalystėje. Iš pradžių santykiai buvo riboti, bet naudingi abiem pusėm. Kongo aristokratija lengvai priėmė krikščionybę, 1491 m. gegužės 3 d. jos karalius Nzinga a Nkuwu priėmė krikštą ir pasivadino João I. Jo sūnus Nzinga Mbemba valdė kaip Alfonsas I 15061543 m. Jam valdant šaly įsivyravo krikščionybė, sostinėje atsirado daug bažnyčių, kurių įspūdingiausia Kulumbimbi katedra (pastatyta 14911534 m.). Teoriškai Kongo ir Portugalijos karaliai buvo lygūs, jie keitėsi laiškais. Kongas užmezgė santykius su Vatikanu, atsiuntusiu vyskupą regionui.

Sukilimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai Angolos kolonija sustiprėjo portugalai nutraukė draugiškus santykius ir 1622 m. įsiveržė į Kongą. Su olandų pagalba Kongo karalystė ilgai priešinosi, bet per Mbvilos mūšį 1665 m. spalio 25 d. su portugalais žuvo Kongo karalius Antonijas I ir šalis pasinėrė į pusę šimto metų trukusį pilietinį karą.

Kimpa Vitos sukilimas buvo bandymas atgauti nepriklausomybę. Pakrikštyta 1684 m. kaip Dona Béatričė ji buvo religinga. Vizijose jai pasirodė Šv. Antanas Paduvietis ir paprašė atkurti Kongo karalystės šlovę. Ji įsikišo į pilietinį karą tarp João II, Pedro IV ir Pedro Kibenga. Ji palaikė Pedro IV, palankaus portugalams, priešus. Jos sukilimas, per kurį ji užėmė sostinę Mbanza Kongą, buvo trumpalaikis. Ją pagavo Pedro IV kariai ir portugalų kapucinų vienuoliai paskelbė ją ragana ir liepė sudeginti. Afrikiečių nacionalistai ją laiko savo Žana d'Ark, ji laikoma pasipriešinimo kolonizacijai simboliu.

Kongo skilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl karų Loango karalystė tapo nepriklausoma. Atsirado naujų karalysčių, kurių svarbiausia buvo Teke, valdžiusi Brazavilio ir Kinšasos apylinkes. Portugalijos padėtis Europoje pablogėjo, kai Pilypas II 1580 m. sujungė Ispaniją ir Portugaliją į personalinę uniją, kuri truko iki 1640 m. Portugalijos vaidmuo Afrikoje sumenko, įskaitant ir Kongo žiotis. Kongo karalystė susitraukė iki enklavo Šiaurės Angoloje ir Pedro V sutiko tapti portugalų vasalu 1888 m. Karalystė buvo panaikinta po sukilimo 1914 m.

Prancūzų valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karaliaus Makoto procesija į Brazavilį 1905 m.

Iki Berlyno konferencijos Europos valstybės stengėsi išplėsti savo valdas Afrikoje. Kapitalizmo ir pramonės plėtra Europoje reikalavo žaliavų iš Afrikos: gumos, medvilnės ir palmių aliejaus. Tai spartino kolonizaciją.

Dėl Kongo upės varžėsi Prancūzija, Belgijos karalius Leopoldas II Belgas, Portugalija, bendradarbiavusi su Didžiąja Britanija. Portugalija gavo Kabindą, prancūzai – sritis į šiaurę, o belgams teko siauros žiotys, bet didelės sritys toliau nuo vandenyno, kuri vėliau tapo Zairu. Leopoldas valdė koloniją per apsimestines filantropines organizacijas, kurios nusamdė Henrį Stenlį įtvirtinti valdžią. Po to buvo įkurta Kongo laisvoji valstybė, asmeninė karaliaus imperija. 1908 m. lapkričio 15 d. Belgijos parlamentas atėmė Kongą iš karaliaus, nes paaiškėjo, kad su jo žinia buvo išnaudojami ir kankinami kongiečiai.

Į šiaurinį Kongo krantą atvyko prancūzų tyrinėtojas Pierre Savorgnan de Brazza, gimęs Romoje 1852 m. Kadangi jis buvo Prancūzijos laivyno pareigūnas, atsisakė bendradarbiauti su belgais ir padėjo kurtis prancūzams. Keliaudamas Ogovės ir Lefinio upėmis per dabartinę Gabono teritoriją, jis pasiekė Téké karalystę ir 1880 m. rugsėjo 10 d. su jos karaliumi Makoto pasirašė sutartį, kuri įtvirtino prancūzų valdžia apylinkėse. Jis veikė iš Mfoa kaimo, kuris vėliau buvo pavadintas Brazaviliu.

Įtvirtinti prancūzų valdžią buvo sunku. Leopoldas irgi norėjo šiaurinio Kongo kranto ir ten pasiuntė Stenlį. Po to kilo prieš prancūzus nukreipti maištai, iš kurių svarbiausias buvo Bahangalos sukilimas, vadovaujamas Mabialos Ma Ngangos, 18921896 m. Jis prasidėjo prancūzų valdytojo Lavalio mirtimi ir baigėsi Ngangos mirtimi. Viena iš sukilimo priežasčių buvo blogas elgesys su vietiniais gyventojais, priverstinis jų darbas. Code de l’indigénat įstatymas atėmė iš vietinių gyventojų visas žmonių teises. Priverstinio darbo įstatymas taip pat draudė reikšti nepasitenkinimą. Kadangi Prancūzijos vyriausybė nenorėjo leisti pinigus, vietinius išnaudojo monopolinės kompanijos, išskyrus strategines vietas kaip Kongo žiotys. Dauguma jų žlugo dėl pinigų trūkumo. 1911 m. dalis kolonijos buvo perduota vokiečiams kaip Naujasis Kamerūnas, nes jie pritarė prancūzų pretenzijoms į Maroką. Naujasis Kamerūnas gražintas prancūzams 1916 m. Dėl prancūzų prievartos žuvo tūkstančiai žmonių. 1921-1934 m. statant 511 km ilgio geležinkelį Chemin de Fer Congo-Océan tarp Brazavilio ir Puent Nuaro žuvo 23 tūkst. vietinių ir keli šimtai europiečių. Bet koks pasipriešinimas buvo žiauriai slopinamas.

1886 m. rugpjūčio 1 d. kolonijai suteiktas Gabono ir Kongo pavadinimas. 1891 m. balandžio 30 d. ji pervadinta Prancūzų Kongu. 1910 m. sausio 15 d. kolonija pervadinta Prancūzijos Pusiaujo Afrika, prie jos prijungtas Čadas ir Ubangi-Šari (dabar Centrinės Afrikos respublika). Kongo respublika gavo autonomiją 1958 m. lapkričio 28 d. ir nepriklausomybę 1960 m. rugpjūčio 15 d.

Koloniją valdė generolas gubernatorius iki 1957 m. Visos Prancūzų Pusiaujo Afrikos gyventojų skaičius 1950 m. buvo 4 143 922, tik 15 tūkst. iš jų europiečiai.

Pokaris ir nauja politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Félix Eboué ir Charles de Gaulle susitikimas Čade.

Kai maršalas Philippe Pétain 1940 m. birželio 22 d. pasidavė naciams, Charles de Gaulle su britų ir belgų parama patraukė prancūzų kolonijas į Sąjungininkų pusę. René Pleven, Philippe Leclerc de Hauteclocque, leitenantas René Amiot, kapitonas Raymond Delange, kolonelis Edgar De Larminat ir Adolphe Sicé padėjo jam įtvirtinti valdžią Prancūzų Pusiaujo Afrikoje. Per tris dienas De Gaulle ištikimi kariai užėmė Čadą (1940 m. rugpjūčio 26 d.), Kamerūną (rugpjūčio 27 d.) ir Vidurio Kongą (rugpjūčio 28 d.). Teritorijos sostinė buvo Brazavilis, o ją teoriškai valdė De Gaulle paskirta Conseil de défense de l'Empire.

Per šį sukilimą svarbus vaidmuo teko Čado gubernatoriui Félix Eboué. Kadangi jis rėmė De Gaulle ir anksčiau, Eboué tapo visos Pusiaujo Afrikos gubernatoriumi generolu 1940 m. Jis gimė Prancūzijos Gvianoje 1888 m. vergų palikuonims ir kartu su René Pleven labai prisidėjo prie Brazavilio konferencijos 1944 m. sausio 30 d.- vasario 8 d., kuri nulėmė naujas pokario prancūzų kolonijinės politikos gaires. Eboué šią politiką išdfėstė dar 1941 m. savo knygoje La nouvelle politique coloniale de l'A.E.F.. Priverstinis darbas ir code de l'indigénat. Priėmus Ketvirtos respublikos konstituciją 1946 m. spalio 27 d. parlamente Paryžiuje pasirodė pirmieji Prancūzų Pusiaujo Afrikos atstovai. Nusilpusi Prancūzija, spaudžiama JAV, turėjo pakeisti savo kolonijinę politiką.

Felix Eboué taikė botago ir riestainio politiką: nors atsirado daugiau laisvių, bet kokia veikla, kelianti pavojų prancūzų valdžiai kolonijoje buvo žiauriai slopinama. Tai rodo dažnas religinio veikėjo André Matsoua, bandžiusio kurti juodaodžių profsąjungas Afrikoje, įkalinimas ir mirtis kalėjime 1942 m.

André Matsoua laikomas šiuolaikinio Kongo respublikos nacionalizmo tėvu. Misionierių valdomos mokyklos, kaip kitur Afrikoje, buvo šio nacionalizmo židiniai. André Matsoua gavo išsilavinimą ir kontaktus su Europos mąstytojais Bažnyčios dėka. Jis gimė 1899 m. Mandzakaloje ir 1919 m. pradėjo dirbti Brazavilio muitinėje, bet netrukus išvyko kautis į Maroką. Paryžiuje 1926 m. jis įkūrė Association des Originaires de l'A.E.F. padėti tautiečiams Prancūzijoje. Už tai jis gavo komunistų ir masonų paramą.

Bet kai jo organizacija pradėjo veikti Konge 1929 m. ir reikalauti Code de l'Indigénat panaikinimo, ji buvo uždrausta valdžios, o André Matsoua ir draugai buvo įkalinti ir ištremti į Čadą. Tai sukėlė neramumus ir nepaklusnumo akcijas kolonijoje, kurios truko kelerius metus. Matsoua pabėgo į Prancūziją 1935 m. ir su kitu vardu tęsė politinę veiklą. Jis įstojo į armiją 1940 m. kautis su naciais. Sužeistas jis buvo suimtas ir išsiųstas į Brazavilį, kur 1941 m. vasario 8 d. Felix Eboué nuteisė jį priverstiniam darbui likusį gyvenimą. Matsoua mirė neaiškiomis aplinkybėmis 1942 m. sausio 13 d.

Kelias į nepriklausomybę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausias Kongo politikas iki 1956 m. buvo Jean-Félix Tchicaya, gimęs Librevilyje 1903 m. lapkričio 9 d. Jis buvo Loango karališkosios šeimos narys. Su Félix Houphouët-Boigny jis įkūrė Rassemblement Démocratique Africain (RDA) 1946 m., o 1947 m. Parti Progressiste Africain. Tchicaya buvo išrinktas į Prancūzijos parlamentą 1945 m. lapkričio 21 d. Tai suteikė didelį prestižą Konge.

Nors Tchicaya buvo kairių pažiūrų, jis smarkiai nekritikavo Prancūzijos kolonijinės politikos. Todėl jo įtaka smuko artėjant šalies nepriklausomybei. Tai turėjo įtakos stiprios ganiečio Kvamės Nkrumos ir egiptiečio Gamalo Abdelo Nasero antikolonijinės pažiūros. Tik susidėjęs su savo priešu radikalesniu Jacques Opangault Tchicaya laimėjo 1957 m. kovo 31 d. rinkimus.

Prancūzai ir Bažnyčia bijojo Opangault radikalizmo, tad rėmė buvusį kunigą Fulbert Youlou. Georges Yambot perėjimas iš Afrikos Socialistų Judėjimo į Youlou Union Démocratique pour la Défense d'Intérêts Africains (UDDIA) padėjo šiam tapti premjeru 1958 m. Tai lėmė Kongo respublikos įkūrimą 1958 m. lapkričio 28 d. su sostine Brazaviliu. o 1959 m. vasario 16 d. Kongo šiaurėje sukilo Opangault. Prancūzijos armiją maištą numalšino, Opangault suėmė. Žuvo apie 200 žmonių. Po to premjeras Youlou paskelbė rinkimus, kurių veltui prašė Opangault. Gegužės 9 d. suėmus įvairius politikus, tarp jų Simon Kikhounga Ngot, ir apkaltinus komunistiniu sąmokslu, Youlou laimėjo rinkimus. 1960 m. liepos 12 d. Prancūzija sutiko duoti Kongui nepriklausomybę. Rugpjūčio 15 d. Kongas tapo nepriklausomas, o Youlou tapo pirmuoju jo prezidentu.

Lapkričio mėnesį Youlou suteikė amnestiją Opangault, Ngot ir kitiems politiniams kaliniams. Jie kartu su Germain Bicoumat gavo ministrų postus vyriausybėje praktiškai sunaikindami bet kokią organizuotą opoziciją.

1957 m. Societé des Pétroles de l'Afrique Equatoriale Françaises (SPAEF) rado naftos ir dujų netoli Kongo kranto. Nors dar 1926 m. buvo įrodyta, kad šalyje yra naftos, prancūzai ja susidomėjo tik, kai buvo aišku, kad nepriklausomybės karas Alžyre, kuris buvo jų pagrindinis naftos šaltinis, pralaimėtas.

Les Trois Glorieuses ir liaudies respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1963 m. rugpjūčio 6 d. Youlou paskelbė, kad Kongas bus vienpartinė sistema su viena legalia profsąjunga. Rugpjūčio 13 d. profsąjungos sukilo. Rugpjūčio 15 d. jos apsupo prezidento rūmus ir prancūzai atsisakė įsikišti. Šis sukilimas vadinamas Les Trois Glorieuses (trys šlovingos dienos) pagal Liepos revoliuciją 1830 m. Youlou ir jo rėmėjus suėmė kariškiai, jis prarado politinį vaidmenį šalyje.

Po trumpo armijos valdymo laikinosios vyriausybės galva tapo Alphonse Massamba-Débat, vėliau išrinktas prezidentu 5 metams. Jo premjeru buvo Pascal Lissouba. 1968 m. rugpjūtį kapitonas Marien Ngouabi nuvertė prezidentą. Po trumpo Nacionalinės Revoliucinės Tarybos valdymo, jis tapo prezidentu 1968 m. gruodžio 31 d. ir po metų paskelbė Kongo Liaudies respubliką, pirmą liaudies respubliką Afrikoje.

1977 m. kovo 18 d. Ngouabi buvo nušautas. Tuo buvo apkaltinta daug žmonių, tarp jų Alphonse Massamba-Débat, kuriam įvykdyta mirties bausmė. Tačiau tikslios žmogžudystės aplinkybės neaiškios ir abejojama, kad buvęs prezidentas joje dalyvavo. Generolas Joachim Yhombi-Opango tapo prezidentu. Po dvejų metų jis buvo apkaltintas korupcija, nukrypimu nuo partijos politikos ir nušalintas 1979 m. vasario 5 d. Laikinuoju prezidentu tapo viceprezidentas Denis Sassou-Nguesso.

Demokratija ir pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Denis Sassou Nguesso

Po permainingos marksistinės politikos žlugus Tarybų sąjungai Kongas 1992 m. tapo daugpartine sistema. Pascal Lissouba tapo prezidentu 1992 m. rugpjūčio 31 d. Naujas prezidentas paleido Nacionalinį susirinkimą ir paskelbė parlamento rinkimus 1993 m., kurių rezultatai sukėlė neramumus. 1994 m. vasario mėn. tarptautinių tarpininkų spendimą priėmė visos partijos.

Lissouba prarado prancūzų paramą, kai iš JAV kompanijos Occidental Petroleum paprašė pinigų vyriausybei mainais už naftą.[1]

Artėjant prezidento rinkimams 1997 m. liepą įtampa tarp Lissouba ir Sassou Nguesso rėmėjų išaugo. Gegužės mėn. kai Sassou Nguesso lankėsi Ovande prasidėjo susirėmimai tarp šalininkų.[2] Birželio 5 d. vyriausybė bandė suimti du vyrus, apkaltintus neramumų organizavimu, Sassou Nguesso namuose, bet jo rėmėjai pradėjo kovą, kuri tęsėsi 4 mėn. ir nuniokojo didžiąją Brazavilio dalį.[1][2]

Angola parėmė Sassou Nguesso tankais ir kariais, prancūzai irgi buvo jam palankūs.[1] Spalio 16 d. šios pajėgos užėmė sostinę. Lissouba pabėgo, kariai pasidavė, civiliai plėšikavo. Yhombi-Opango, rėmęs Lissouba,[3] pasitraukė į Prancūziją. Sassou Nguesso pasiskelbė prezidentu. 1998 m. sausį jis surengė forumą dėl demokratinių rinkimų ir buvo nuspręsta, kad jie bus po 3 metų. Po pusės metų kilo sukilimas, kuris nuniokojo šalies ekonomiką, šimtai tūkstančių žmonių turėjo palikti namus. 1999 m. pabaigoje vyriausybė susitarė su dauguma sukilėlių grupių.

XXI a.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sassou laimėjo rinkimus 2002 m. su 90% balsų. Svarbiausiems jo priešininkams Lissouba ir Bernard Kolelas buvo uždrausta dalyvauti, o André Milongo pasitraukė iš rinkimų, apkaltinęs prezidentą jų klastojimu. 2002 m. sausio konstitucija išplėtė prezidento įgaliojimus, prailgino kadencijas iki 7 metų. Gruodžio 30 d. opozicija apkaltino prezidentą perkant ginklus iš Kinijos.[4] 2009 m. liepą Sassou buvo perrinktas prezidentu.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 French, Howard W.. "Rebels, Backed by Angola, Take Brazzaville and Oil Port", New York Times, October 16, 1997. Nuoroda tikrinta 2009-03-18.
  2. 2,0 2,1 "ENTRE ARBITRAIRE ET IMPUNITE : LES DROITS DE L'HOMME AU CONGO-BRAZZAVILLE", Congolese Human Rights Observatory and International Federation of Human Rights (fidh.org), April 1998.
  3. Political Parties of the World (6th edition, 2005), ed. Bogdan Szajkowski, pages 138–140.
  4. „Republic Of Congo Opposition: Government Buying Chinese Arms“. AFP via Dow Jones News. 2008-12-30.