Ugandos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ugandos istorija apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Ikikoloninė Uganda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgą laiką Ugandos teritorijoje gyveno įvairios medžiotojų-rankiotojų gentys. Žemdirbystė, metalo apdirbimas ir pirmieji valstybiniai dariniai siejami su bantų migracija į pietines Ugandos dalis. XIV-XVI a. kraštas pateko į Kitaros imperiją. Dėl nilotų įsiveržimo ši bantų valstybė žlugo. Vėliau Ugandoje susidarė keletas valstybių – Bunjoro, Bugandos, Ankolės ir kt. karalystės. Palaipsniui nuo jų atsiskyrė dar keletas karalysčių – Busogos, Toro ir kt.

Nuo XIX a. vid. Ugandoje pradėjo lankytis arabų vergų pirkliai ir britų keliautojai, ieškoję Nilo ištakų.

Ugandos protektoratas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bugandos karalius Mvanga II
Pagrindinis straipsnis – Ugandos protektoratas.

1877 m. Ugandos teritorijoje pradėtos steigti krikščioniškos misijos. XIX a. devinto dešimtmečio viduryje Bugandos karalystė buvo padalinta į keturias frakcijas: musulmonus, katalikus, protestantus ir vietinių religijų tikinčiuosius. Jos visos kovojo dėl valdžios.[1] 1888 m. karalių Mvangą II išvijo musulmonai ir į sostą pasodino Kalemą. Protestantai ir katalikai susivienijo, sudarė sąjungą su Britų Rytų Afrikos kompanija ir sugrąžino Mvangą į sostą 1890 m.[1]

Britų Rytų Afrikos kompanija pasiuntė Frederiką Lugardą jai atstovauti ir taikai Bugandos karalystėje užtikrinti. 1891 m. Mvanga II pasirašė sutartį su kompanija, pagal kurią jo karalystė galėjjo tikėtis kompanijos apsaugos. [2] Nugalėjus musulmonus tarp katalikų ir protestantų kilo pilietinis karas 1892 m. Britų Rytų Afrikos kompanija pasitraukė iš Bugandos 1893 m. kovo 31 d. Alfredo Takerio vadovaujami misionieriai reikalavo britų vyriausybės įsikišimo, nes bijojo, kad pilietinis karas tęsis. Britų atstovas Ugandai Geraldas Portalas pasiūlė vietoj vieno vado genčiai paskirti du; protestantą ir kataliką. 1893 m. balandžio 19 d. Britų vyriausybė ir Ugandos vadai pasirašė sutartį, įgyvendinančią šį planą.[1]

Nuo 1894 m. birželio 18 d. sudarytas Ugandos protektoriatas su sostine Entebėje. XIX a. pab. į kraštą atgabenta daug indų, kurie vykdė geležinkelio statybas. Dauguma jų grįžo į tėvynę, bet 6 724 pasiliko.[3] Jie perėmė medvilnės valymo ir drabužių prekybos kontrolę.[4] Britai palaipsniui inkorporavo visas vietines karalystes ir 1914 m. Uganda įgavo dabartinius kontūrus.

Nepriklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1962 m. Uganda tapo nepriklausoma valstybe, bet liko Britų Sandraugoje. Po 1961 m. kovo 1 d. rinkimu premjeru tapo Benediktas Kivanuka. Netrukus po nepriklausomybės gentimis pagrįstos vietinės karalystės įgavo vis daugiau valdžios. Ugandoje įsivyravo federacinis modelis.

Bugandos karalius Motesa II paskirtas šalies prezidentu, tačiau iš tikro šalį valdė premjeras Milton Obote. 1966 m. jis sustabdė konstituciją, nušalino prezidentą ir viceprezidentą, perėmė visas valdžios galias. Dėl politinės trinties 1967 m. Obotė pakeitė konstituciją, kuria panaikino gentines karalystes, ir pasiskelbė prezidentu.

1971 m. sausio 25 d. generolas Idi Aminas įvykdė karinį perversmą. Jo valdymo 8 metai pasižymėjo nuožmiu susidorojimu su bet kokia opozicija. Tuo metu buvo nužudyta apie 300 tūkst. gyventojų, ypač šiaurėje, kurioje, jo manymu, buvo daug Obotės lojalistų.[5] Be to jis išvijo iš šalies indų tautybės verslininkus, o tai sužlugdė šalies ekonomiką. di Aminas konfrontavo su Vakarų šalimis, rėmė terorizmą (Entebės operacija). 19781979 m. Aminas įvėlė šalį į karą su Tanzanija. Dėl karo Uganda patyrė didelių nuostolių, o pats Aminas buvo priverstas pasitraukti į Libiją.

Nuvertus Idi Aminą į valdžią grįžo Obote, kurį 1985 m. vėl nuvertė generolas Titas Okelo. Jis buvo nuverstas po šešių mėnesių per pilietinį karą. Šis karas toliau vyko tarp Obotės šalininkų ir Nacionalinės pasipriešinimo armijos, kuriai vadovavo Yoweri Museveni. Vėliau pastaroji organizacija užėmė sostinę. Nuo 1986 m. Ugandą valdo šios jėgos remiamas prezidentas Yoweri Museveni. Jo valdymo metais šalis įsivėlė į Antrąjį Kongo karą bei iki dabar besitęsiantį konfliktą su Viešpaties pasipriešinimo armija.

2014 m. rugsėjo 13 d. Ugandos saugumas su amerikiečių parama sutrukdė Al Šabab teroristinei atakai Kampaloje. Buvo rasta savižudžių liemenių, ginklų ir suimta 19 žmonių.[6][7][8]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Griffiths, Tudor. “Bishop Alfred Tucker and the Establishment of a British Protectorate in Uganda 1890-94.” Journal of Religion in Africa, vol. 31, no. 1, 2001, pp. 92–114. JSTOR, www.jstor.org/stable/1581815.
  2. Gray, John, and Carl Peters. “Anglo-German Relations in Uganda, 1890-1892.” The Journal of African History, vol. 1, no. 2, 1960, pp. 281–297. JSTOR, www.jstor.org/stable/180246.
  3. Chao (26 October 2014). „THE LUNATIC EXPRESS – A PHOTO ESSAY ON THE UGANDA RAILWAY.“. Thee Agora. Suarchyvuotas originalas 22 April 2016. Nuoroda tikrinta 2020-0624. 
  4. West, Stewart (February 2012). „Policing, Colonial Life and Decolonisation in Uganda, 1957–1960“ (PDF). The Ferguson Centre for African and Asian Studies, Working Paper No. 03. pp. 3–4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 30 September 2015. 
  5. Keatley, Patrick (18 August 2003). „Obituary: Idi Amin“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2020-06-24. 
  6. Bariyo, Nicholas (15 September 2014). „Uganda Forces Discover Suicide Vests, Explosives at Suspected Terrorist Cell“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2020-06-24. 
  7. „UGANDAN POLICE SEIZE EXPLOSIVES, SUICIDE VESTS FROM SUSPECTED AL SHABAAB CELL“. Reuters. 14 September 2014. Nuoroda tikrinta 2020-06-24 – via Newsweek. 
  8. „Uganda seizes explosives, suicide vests from suspected terrorist cell in capital of Kampala“. Australian Broadcasting Corporation. 14 September 2015. Nuoroda tikrinta 2020-06-24.