Mozambiko istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Swahili-orn.png
Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė, Sofala
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA, Prancūzijos Madagaskaras
Nepriklausomybė:
Somalis, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Mozambiko istorija susijusi su Portugalijos, nes jis buvo Portugalijos kolonija, užjūrio provincija ir šalies dalis. Mozambikas tapo nepriklausomu tik 1975 m.

Ikikolonijinis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 m. Julio Mercader iš Kalgario universiteto rado 100 tūkst. metų senumo akmens įrankius giliame urve prie Niasos ežero. Jie rodo, kad buvo auginamas laukinis sorgas. Tai seniausias nedomestikuotų javų auginimo įrodymas pasaulyje.[1]

Pirmieji Mozambiko gyventojai buvo bušmėnų medžiotojai ir gėrybių rinkėjai, koisanų protėviai. I-V a. į regioną atvyko Bantu kalbantys iš šiaurės. Jie persikėlė per Zambezės slėnį ir paplito po plokščiakalnį ir pajūrio sritis. Bantai buvo žemdirbiai ir apdirbo geležį.

Kai portugalas Vasco da Gama tyrinėjo Mozambiką 1498 m., jis aptiko arabų prekybinius postus pakrantėje ir salose, kurie jau buvo kelis šimtmečius. Pajūrį valdė vietiniai sultonai. Ten senai gyveno musulmonai. Garsus arabų istorikas ir geografas Al-Masudi 947 m. mini musulmonus, gyvenančius tarp afrikiečių Sofoje. Mozambiko pavadinimas kilo nuo arabų šeicho Musa bin Ba'ik, kuris valdė regioną, vardo.[2] Daug vietinių perėmė Islamą. Mozambikas buvo pietinis arabų jūrinių kelių taškas.

Neprikausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mozambiko prezidentas Samora Machel

Kai po Antrojo pasaulinio karo Europos šalys suteikė nepriklausomybę Afrikos kolonijoms, o Portugalijos Estado Novo režimas, vadovaujamas António de Oliveira Salazar pervadino Mozambiką ir kitas kolonijas į užjūrio provincijas. Daug portugalų emigravo į kolonijas, 1973 m. Mozambike jų nuvo 300 tūkst., neskaitant mulatų ir kareivių iš Portugalijos. Greitai susiformavo antikolonijinis judėjimas už nepriklausomybę. 1962 m. kelios grupės susijungė į Frontą už Mozambiko išvadavimą (FRELIMO), kuris pradėjo ginkluotą kovą 1964 m. rugsėjį. Šis konfliktas su karais Angoloje ir Pusiaujo Gvinėjoje buvo Portugalijos kolonijinio karo dalis.

Mozambikas tapo nepriklausomu po 10 metų kovos su pertraukomis. Portugalijoje grįžo demokratija po 1974 m. balandžio 25 d. kairių pažiūrų karininkų perversmo, kurį iš dalies sukėlė karai Afrikoje. Po pereinamojo laikotarpio FRELIMO perėmė šalies kontrolę ir priėmė Lusakos akordus, kurie nurodė Mozambiko nepriklausomybės sąlygas. Praėjus mmetams po perversmo dauguma portugalų paliko Mozambiką iš baimės ar ištremti. Mozambikas tapo nepriklausomu 1975 m. birželio 25 d.

Portugalų išvykimas ir Mozambiko pilietinis karas (1977–1992 m.) sugriovė šalies ekonomiką. Suirutės pasekmės buvo matomos net XXI a. pradžioje.

FRELIMO tapo Tarybų Sąjungos partnere. Buvo įkurta vienpartinė socialistinė sistema, kurią rėmė Kuba ir Rytų bloko šalys.

Šaltasis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mozambiko prezidentas Joaquim Chissano

1975 m. buvo įkurta RENAMO (Mozambiko nacionalinis pasipriešinimas), kurį rėmė Rodezijos žvalgyba, Apartheidas ir JAV po Zimbabvės nepriklausomybės. Ši organizacija puldinėjo klinikas, mokyklas, transporto mazgus, šaly įsivyravo pilietinis karas. 1984 m. Mozambikas derėjosi Nkomati akordus su PAR vyriausybe: Mozambikas sutiko išvyti Afrikos nacionalinis kongresą, jei PAR nustos remti RENAMO. Po kurio laiko abi pusės pažeidė susitarimą. 1986 m. Mozambiko prezidentas Samora Machel žuvo per aviokatostrofą PAR teritorijoje. Daug kas manė, kad dėl to kalta PAR. Joaquim Chissano tapo nauju prezidentu.

1990 m. prasidėjo derybos dėl pilietinio karo nutraukimo. Lapkritį buvo priimta nauja konstitucija, Mozambike įvesta daugpartinė sistema su žmogaus teisėmis ir periodiniais rinkimais.

Demokratija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. įvyko rinkimai, kuriuos partijos pripažino sąžiningais, bet tarptautiniai stebėtojai - ne. Rinkimus laimėjo FRELIMO, RENAMO liko opozicijoje. 1995 m. Mozambikas prisijugė prie Tautų Sandraugos, tapdama vienintele nare, kuri nepriklausė Britų imperijai. 1995 m. 1,7 m. pabėgelių grįžo į Mozambiką. Dar 4 mln. grįžo namo šalies viduje.

1999 m. gruodį FRELIMO vėl laimėjo rinkimus, RENAMO apkaltino vyriausybę klastojimu ir grasino pilietiniu karu, bet atsitraukė, kai pralaimėjo Aukščiausiojo teismo bylą.

2001 m. Chissano paskelbė, kad nesibalotiruos trečiai kadencijai ir kritikavo už jį ilgiau valdžiusius prezidentus: Zambijos prezidentą Frederick Chiluba, kuris svarstė trečią kadenciją, ir Zimbabvės prezidentą Robert Mugabe, kuris ėjo ketvirtą kadenciją. 2004 m. FRELIMO kandidatas Armando Guebuza tapo prezidentu, gavęs 64% balsų. FRELIMO laimėjo 160 vietų parlamente, RENAMO ir smulkių partijų koalicija - 90. Prezidento inauguracija buvo 2005 m. vasario 2 d.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.sciencedaily.com/releases/2009/12/091217141312.htm
  2. Zahoor, Akram (2000). Muslim History: 570-1950 C.E.. Gaithersburg, MD: AZP (ZMD Corporation). ISBN 978-0-9702389-0-0.