Pietų Sudano istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Pietų Sudano istorija – Afrikos valstybės Pietų Sudano teritorijoje gyvenusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Ikikolonijinė istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Gentinės Sudano ir Pietų Sudano valstybės apie 1800 m.
Pagrindinis straipsnis – Nilotų migracijos.

Manoma, kad seniausieji Pietų Sudano teritorijos gyventojai kalbėjo Centrinio Sudano kalbomis. Vėliau juos pamažu išstūmė iš Kordofano atėję nauja genčių grupė, kalbėjusi Rytų Sudano kalbomis, daugiausia nilotai. Jie asimiliavo senuosius gyventojus, kurių palikuonys šiuo metu yra madi ir moru.

Nilotai buvo gyvulių augintojai, iki XIV a. apgyvendinę beveik visą Pietų Sudaną. XIV a. jų tarpe prasidėjo svarbūs ekonominiai ir socialiniai procesai, pasireiškę pirmiausia dėl įtakos iš šiaurės. Nubijoje žlugus krikščioniškoms valstybėms Makurijai ir Alodijai, Sudano arabizacija ir islamizacija atnešė į Pietų Sudaną nemažai naujovių, nors gamtinės sąlygos paliko jį izoliuotą nuo valstybių šiaurėje. Maždaug tuo metu nilotai pradėjo auginti naują galvijų veislę, lydyti geležį. Tai paskatino nilotų (pirmiausia luo) migracijas įvairiomis kryptimis, trukusias iki pat XIX a., kurių metu nilotai iš Pietų Sudano teritorijų paplito areale iki Tanzanijos pietuose ir iki Butanos šiaurėje.

Skirtingai nei Nubijoje, Kordofane ir Darfūre šiaurėje, ar Etiopijos kalnyne rytuose, dėl specifinių vietos sąlygų Pietų Sudano teritorijoje valstybiniai junginiai ir sudėtingesnė visuomenė susiklostė palyginus vėlai. Vietos žemdirbių ir gyvulių augintojų gentys, kaip ir gretimoje Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje, nesukūrė valstybių, o gyveno mažomis gentinėmis bendruomenėmis. Šiuo aspektu išsiskyrė šilukai, kurie XV a. pabaigoje Baltojo Nilo atkarpoje sukūrė savo gentinę valstybę su sostine Fašodoje ir teokratine rethų valdžia. Šilukai nuolat kovojo su savo šiauriniu kaimynu Senaru dėl prekybinių kelių. Žinomi ir XVII a. šilukų karai su dinkų etnine subgrupe džiengais.

XVIII a. valstybinius junginius sukūrė azandžiai (avungara klanas), gyvenę Mbomu upės baseine Pietų Sudano pietvakariuose, CAR pietryčiuose ir Kongo Demokratinės Respublikos šiaurės rytuose. Kilę iš Rafai apylinkių, avungara vykdė ekspansiją į rytus ir šiaurę. Vienas žymiausių jų valdovų, gyvenęs XIX-XX a. sandūroje, buvo Gbudvė. Azandžiai buvo svarbūs tarpininkai, kurie gaudydavo nilotus vergus, ir gabendavo juos į rytus, parduodavo suahilių pirkliams.

Egipto ir Sudano hegemonija[taisyti | redaguoti kodą]

Pietų Sudano kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

al-Zubairas
Pagrindinis straipsnis – Muchamedo Ali dinastija.

XIX a. pradžioje, intensyvėjant Afrikos vergų prekybai musulmonų kraštuose, teritorija tapo svarbiu vergų ir šaltiniu šiauriau egzistavusiems Senaro ir Darfūro sultonatams. Po to, kai Senarą nukariavo Egipto ejaletas, agresyvi Egipto politika lėmė tolesnę ekspansiją į pietus. Nuo 1821 m. egiptiečiai vykdė tolimųjų pietų tyrimus, siųsdami savo žvalgus ir ekspedicijas. Svarbiausioms ekspedicijoms vadovavo Ali Churšidas Paša ir Salimas Kabudanas. Jie ištyrė, kad teritorijoje yra daug svarbių išteklių, pirmiausia dramblio kaulo, kuris tuo metu turėjo paklausą Vakarų kraštuose. Tai nulėmė didėjantį Egipto dėmesį regionui ir pirmųjų prekybinių miestelių (pvz., Gondokoro) atsiradimą. Tačiau sudėtingos krašto sąlygos labai sunkino jo kolonizaciją.

Ko nesugebėjo Egipto valdžia, vykdė iš Chartumo kilę arabai nuotykių ieškotojai, kurie su savo ekspedicijomis vykdavo į savanų kraštą ir sugebėdavo paimti valdžią tarp vietinių genčių. Žymiausi tarp jų buvo Muhammad Ahmad al-Aqqad, kontroliavęs teritorijas šiaurės rytuose, ir Al-Zubayr Rahma Mansur, įsitvirtinęs dinkų žemėse. Pastarasis sukūrė karinių fortų zariba sistemą, iš kurių vykdė prekybą su vietos gentimis. Kadangi jam reikėjo daug darbo jėgos, al-Zubairas pradėjo gaudyti vietos vergus, o vėliau - ir pardavinėti juos Sudanui. Susikirtus al-Zubairo interesams su Darfūru šiaurėje, įvyko karas, ir 1874 m. Darfūras sėkmingai nukariautas.

Egipto chedivas Ismail Paša nuo 1869 m. sistemingai siekė prijungti gentis pietuose. Todėl jis pasinaudojo al-Zubairo ir kitų vietos asmenybių pasiekimais, paskirdamas juos savo gubernatoriais, ir taip inkorporuodamas Pietų Sudano žemes į Sudano vietininkystės teritoriją. Taip čia įkurtos Aukštutinio Nilo, Ekvatorijos ir Bahr al Gazalio provincijas. Jos apėmė ne tik dabartinio Pietų Sudano teritoriją, bet ir kultūriškai labai jam artimą šiaurinę Ugandą.

Suintensyvėjusi vergų prekyba ir "vergų karalių" įsigalėjimas regione atkreipė Europos kolonizatorių dėmesį. Šie siekė kovoti su vergų prekyba. Tuo metu šis regionas buvo viena mažiausiai ištirtų Afrikos vietų. Britų atstovai, oficialiai tarnavę Egipto pašai, kaip kad Samuelis Beikeris, Čarlzas Gordonas ir kt. keliavo po šias teritorijas ir tapdavo vietos provincijų gubernatoriais, sėkmingai kovojo su vergų prekyba ir išstumdavo galingus vergų pirklius iš valdžios.

1881 m. Sudane prasidėjus Mahdi sukilimui, jis neišsiplėtė į nemusulmonišką Pietų Sudaną, tačiau atskyrė jį nuo Egipto kontrolės. Tai leido teritorijoje įsigalėti Britų imperijai, kuri jau kontroliavo Viktorijos ežero apylinkes piečiau. 1894 m. dalis Pietų Sudano atiduota Belgijai (kaip Lado enklavas), o 1910 m. grįžo britams.

Sudano kondominiumo sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sudano kondominiumas.

Po to, kai jungtinėmis britų ir egiptiečių pajėgomis buvo numalšintas Mahdi sukilimas, 18991955 m. Pietų Sudano teritorija priklausė Sudano kondominiumui, kurį bendrai valdė Egiptas ir Didžioji Britanija. Šiuo laikotarpiu Pietų Sudanas (trys provincijos) buvo traktuojamas kaip atskira valda, kurioje viešpatavo britai.

Britai siekė izoliuoti šalį nuo musulmoniškos Sudano šiaurės, platino čia krikščionybę, taip didindami atotrūkį tarp Šiaurės ir Pietų. Kultūriniu požiūriu Pietinis Sudanas labiau suartėjo su piečiau buvusiomis britų kolonijomis (Ugandoje, Kenijoje), ir tai buvo viena iš paruošiamųjų fazių, ketinant prijungti regioną prie Britų Rytų Afrikos. Tačiau tai nebuvo padaryta, kadangi 1947 m. Džubos konferencijoje nuspręsta integruoti Pietų Sudaną į Sudaną. Todėl 1955 m. Sudanui iškovojus nepriklausomybę, Pietų Sudanas liko jo sudėtyje.

Kelias į nepriklausomybę[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. Pietų Sudano nepriklausomybės referendumas.

Kultūriniai, ekonominiai bei gamtiniai skirtumai ir vykdyta britų politika po nepriklausomybės neleido sukurti bendros tapatybės. Ekonomiškai atsilikusiame Pietų Sudane ėmė dominuoti centrinio Sudano atstovai, pradėta islamizacija. Tai sukėlė Pirmąjį pilietinį Sudano karą (1955–1972 m.), kurio metu žuvo apie 0,5 mln. žmonių, kraštas nusiaubtas. 1972 m. Adis Abebos susitarimu Pietų Sudanas gavo savivaldą ir tam tikras teises. Taip įkurta Pietų Sudano autonomija. Tačiau tikrovėje autonomija buvo varžoma. Trintį didino ir Pietų Sudane atrasti naftos resursai, kuriuos Chartumo vyriausybė siekė kontroliuoti. Tai 1982 m. sukėlė Antrąjį pilietinį Sudano karą (1982–2005 m.) Jo metu žuvo 1–2 mln. žmonių, kilo badas, sausros.

Karas baigėsi 2005 m. taikos susitarimu, kurio metu atkurta Pietų Sudano autonomija ir suteikta teisė tapti nepriklausomais. Dėl to 2011 m. sausio mėnesį įvyko referendumas, kurio metu 98,83 % Pietų Sudano gyventojų balsavo už nepriklausomybę.

Nepriklausomas Pietų Sudanas[taisyti | redaguoti kodą]

2011 m. liepos 9 d. buvo oficialiai paskelbta Pietų Sudano Respublikos nepriklausomybė, ir Pietų Sudanas tapo 193-aja šalimi, įstojusia į Jungtines Tautas. Nepaisant pasiektų tarpusavio susitarimų, įtampa tarp dviejų Sudanų išlieka, ir pirmiausia koncentruojasi ties ginčytinu Abyei regionu bei naftos ištekliais.

Pietų Sudane tęsiasi įtampa tarp daugybės etinių grupių, kadangi viena iš jų, dinkai, yra de facto įsigalėję šalies valdžioje ir vienintelėje valdančioje šalies partijoje - SPLA. Greta jos veikia dar bent 6 ginkluotos grupuotės, irgi paremtos etniniu pagrindu: kitos stiprios etninės grupės, kurios kovoja dėl valdžios yra nuerai, šilukai, murliai ir kt. Jų atžvilgiu SPLA vykdo žudynes, kankinimus, prievartauja moteris, užpuldinėja kaimus ir vagia gyvulius. CŽV ataskaita 2010 m. teigia, kad Pietų Sudanas yra viena iš pasaulio vietų, kur tikėtina, jog per 5 metus įvyks masinės žudynės ar genocidas.